Lietuvos vyskupai paskelbė 2010-uosius Padėkos už laisvę metais. Jų šūkis bus apaštalo Pauliaus žodžiai „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei. Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5,13). Todėl šiemet turime ne tik dėkoti už laisvę, bet kasdien savęs klausti, ar atsakingai ja naudojamės, ar nepatarnaujame savo kūniškai prigimčiai, užmiršdami tarnavimą kitiems.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Sausio 13-ąją kreipėsi į valdžią: „Tautos išrinktieji, vyrai ir moterys, kur jūs meldžiatės ar nesimeldžiat, tai – jūsų sąžinės reikalas, tačiau ar jūsų priimami įstatymai saugos ir gins Lietuvą bei jos žmones, tai visų lietuvių reikalas“.
Kodėl gi Lietuvos krikščionys yra neaktyvūs ir nepilietiški? Dr. Eglė Laumenskaitė teigia, kad pilietinė visuomenė nesuklestės tol, kol žmogus nesijaus orus. Juk nuo gimimo renkamės gėrį arba blogį. Bet per du dešimtmečius nesugebėjome atsikratyti vergiško nuolankumo, mums įskiepyto sovietmečiu. Dar nejaukiau, jog pas mus jau įsigalėjo skurdo kultūra. Pasak antropologo Oskaro Leviso, skurdo kultūra – tai tam tikras elgesio modelis, kuriam svarbus fatalizmo jausmas; netikėjimas, kad gyvenime ką nors galima pakeisti savo jėgomis; tikėjimas, kad pasaulis valdomas galingųjų, kurie sąmoningai siekia pakenkti paprastiems žmonėms; žemas pasitikėjimas kitais žmonėmis ir valstybe; atsisakymas burtis į bendruomenes; izoliacijos ir beprasmybės pojūtis; gyvenimas šia diena. Kaltė suverčiama bet kam: ežerui, ledui, mirties angelui, likimui, bet nepripažįstamas asmeninis atsakomybės stygius.
Psichologų teigimu, dauguma lietuvių susiduria su sunkumais, kai reikia patiems suformuluoti tikslus ir juos įgyvendinti. Nesugebant to padaryti, gyvenimo tuštumos, beprasmybės jausmas beveik garantuotas. Be to, svarbu, kad tikslai būtų realūs ir įgyvendinti juos būtų siekiama konkrečiais veiksmais. Tačiau neretai net ir nusakius tikslą veiksmų nesiimama.
Žmogus turi norėti keistis pats, nelaukdamas politikos „mesijų“, kurių daugelis neturi nei orumo, nei sąžinės, o ką jau kalbėti apie krikščionišką meilę artimui. Labai dažnai apie žmogų spendžiame ne pagal jo atliktą darbą bei moralę, bet pagal gebėjimą šauniai pasirodyti, apie save gražiai papasakoti.
Dažnai pamirštame, kad valstybei, partijai, įmonei iš tiesų reikalinga moralė; kad moralumas susideda ne iš žodžių, bet iš nuoširdžių jausmų ir juos atitinkančio elgesio. Ir kad dorovės moko tiktai pavyzdys.
Kaip praleisime šiuos Padėkos už laisvę metus? Ar ir toliau būsime kaustomi vergiško nuolankumo? Neverta pykti ant valdžios, jeigu patys nesijaučiame laisvi ką nors keisti, bijome išsakyti savo lūkesčius, prašymus, o burnojame tuomet, kai adresatas negirdi. Eidami į rinkimus politikai žarsto tuščius pažadus, kurie tevirsta skambiomis deklaracijomis. Kodėl mes išrinktųjų kadencijos metu menkai domimės, kaip dera jų žodžiai ir darbai? Ar nevertėtų kasdien prisiminti, kad, būdami krikščionys, turime vadovautis tikėjimu, viltimi ir meile? Todėl burkimės į parapijų bendruomenes, aktyviai savanoriaukime, inicijuokime naujas ar atgaivinkime prigesusias veiklas. Pats laikas įkurti krikščioniškai samdomų darbuotojų sąjungą, kuri palaikytų dialogą su smulkiojo ir vidutinio verslo atstovais. Juk visiems svarbu kuriant įstatymus svarstyti galimybę gerinti darbo santykius ir darbo sąlygas. Ne tik darbdavys nesilaiko darbų saugos, bet ir darbuotojas, sutikdamas dirbti nesaugiai. Vergiškas nuolankumas kainuoja gyvybę arba sveikatą. Šiuolaikiniam pažangiam Marijos žemės darbdaviui nederėtų bijoti profesinių sąjungų (PS) kaip velniui kryžiaus. Juk PS įkūrimas įmonėje ir kolektyvinės sutarties sudarymas nėra baubas, o demokratijos ir krikščioniškos moralės skatinimas.
Labai pravartu verslininkui krikščioniui pasiskaityti popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Meilė tiesoje“. Joje teigiama: „Ekonominis gyvenimas negali įveikti visų problemų tiesiog skleisdamas verslo logiką.Veikiau jis turėtų orientuotis į visuotinę gerovę, kuria taip pat pirmiausia privalu rūpintis ir politinei bendruomenei. Todėl nevalia užmiršti, kad ekonominės veiklos, kurios užduotis kurti tvarką, atidalijimas nuo politikos, turinčios rūpintis teisingumu perskirstant gėrybes, sukelia rimtų sutrikimų.“ Argi ne tai pamatėme šios krizės metu? Kai kas jau pranašauja laisvosios rinkos agoniją. Juk taip paprastai atsitinka, kai teorijos neatitinka tikrovės. Pavyzdžių jau turime – prisiminkime komunizmo statybas, telikusias utopija.
Tik remdamiesi amžinosiomis vertybėmis, ypač tiesa, tapsime iš tikrųjų laisvi. Tik nuo mūsų pačių priklausys, kaip praleisime šiuos Padėkos metus – su vergiško nuolankumo pančiais ar be jų.
Regina Pakalnienė
ADPS „Solidarumas“ pirmininkė
