Atsakymas S.Skverneliui ir D.Arlauskui dėl atlyginimų

 ric mit kalb1

Šiuos metus Europos profesinės sąjungos pradėjo viešųjų ryšių kompanija su šūkiu „Europai reikia atlyginimų didinimo. Laikas mūsų atsigavimui”, kuri angliškai vadinasi „Europe needs pay rise“, ir  paskelbė  2017  metus atlyginimų didinimo metais, nes statistiniai duomenys jau rodo, kad visos Europos ūkis atsigauna, įmonių pelnai ir jų vadovų atlyginimai jau seniai pasiekė ikikrizinį lygį, tačiau likusių darbuotojų atlyginimai į ikikrizinį lygį dar negrįžo, nors darbo našumas nuolatos augo. 

Net Europos komisijos pirmininkas Žanas-Klodas Junkeris prieš keletą dienų pasakė, kad „Reikia skubiai spręsti socialinį deficitą, ištaisyti socialinės ir ekonominės politikos išsibalansavimą Europoje, ištaisyti tas klaidas, kurios buvo padarytos, kai eilę metų šalyse buvo įgyvendinamos taupymo politikos priemonės“.  

Lietuvoje krizė oficialiai baigėsi dar valdant Andriui Kubiliui, todėl  profesinės sąjungos  prisijungė prie šio europinio judėjimo ir taip pat balandžio 28 d. mitinge pareikalavo kelti atlyginimus Lietuvoje. 

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas į tai atsakė, kad atlyginimai kils, jei augs gamyba, eksportas ir investicijos. 

Kaip ekonomistas negaliu neatsakyti šiems dviem valdžios vyrams, kurie kalba apie ekonomiką, nors nėra baigę jokių ekonomikos mokslų. 

Gamyba 

 

Gamyba Lietuvoje jau dabar sukuria beveik tokią pačią jos BVP dalį, kaip Vokietijoje, ir proporcingai ji yra didesnė nei Estijoje. Tiesa, Lietuvos verslo organizacijų atstovai bando skųstis, kad jų įmonės daugiausia gamina ne galutinį produktą, o detales galutinio produktui, kuris baigiamas gaminti išsivysčiusiose šalyse arba jis gaminamas Lietuvoje, bet parduodamas jau kaip kokios nors  žinomos Vakarų įmonės gaminys. Tačiau ar ne žemi atlyginimai skatina gaminti žemos pridėtinės vertės produktą ir nesukti sau galvos, kaip pagaminti kažką vertingesnio?  

 

Kitas dalykas yra BVP dydis vienam gyventojui. Stebina, kad šie du vyrai nemato, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui jau sudaro 75% ES vidurkio, o vidutinis atlyginimas, kurio, tarp kitko, du trečdaliai darbuotojų negauna, Lietuvoje sudaro tik 45% ES vidurkio. Tai pats didžiausias skirtumas Europoje! 

Ir nors Lietuvos BVP vienam gyventojui yra didesnis nei Estijoje ir Lenkijoje,  bet atlyginimai Lietuvoje yra mažesni nei šiose šalyse. 

Estijoje vidutinis atlyginimas yra 1182 eurų, o Lietuvoje – 823 eurų.  O minimalus atlyginimas yra ne tik mažesnis, bet ir skandalingai mažas, beveik sutampantis su skurdo riba. Estijoje jis yra 470 eurų, o Lietuvoje – 380 eurų.

 

Dar daugiau, Lietuvoje realus darbo užmokestis dėl kainų kilimo sumažėjo labiausiai iš visų ES šalių (–5 %), nors tuo pat metu darbo našumas išaugo virš 12 %. 

Taigi, nepaisant to, kad Lietuvoje yra didesnė gamyba ir sukuriama daugiau BVP vienam gyventojui nei Estijoje, atlyginimai Lietuvoje vis vien yra mažesni. Pagal savo išsivystymo ir turtingumo lygį, kuris yra 75% ES BVP vienam gyventojui dydžio, Lietuvos vidutinis atlyginimas turėtų siekti bent 1200 eurų, o minimalus atlyginimas, kuris paprastai yra apie pusę vidutinio atlyginimo, – bent 600 eurų. 

Eksportas 

 

Visi sutinkame, kad eksportas turi augti. Tačiau jau ir dabar eksporto dalis Lietuvos BVP yra didesnė, nei daugelyje daug už Lietuvą turtingesnių Vakarų šalių ir yra beveik tokia pati kaip Estijoje, o atlyginimai Lietuvoje vis vien yra daug mažesni nei tose šalyse. 

Kitas klausimas ar eksportas iš tiesų toks naudingas šalies ūkiui, kaip bando įrodinėti D. Arlauskas? 

Už eksportuojamas prekes nemokama PVM ir akcizo mokesčių, kurie sudaro daugiau nei tris ketvirtadalius Lietuvos biudžeto pajamų. 

Taigi, būtent į vidaus rinką nukreiptas verslas, o ne eksportas, duoda daugiausiai biudžetinių įplaukų, kurios ir sudaro galimybes didinti atlyginimus policininkams, mokytojams, gydytojams ir kitiems viešąsias paslaugas teikiantiems darbuotojams. 

Todėl, jei jau norima didinti atlyginimus, pirmiausiai reikėtų skatinti būtent į vidinį vartojimą nukreiptą verslą, o geriausiai jį skatina augantis vartojimas, atsirandantis kylant atlyginimams. 

Investicijos

 

Lietuvoje kalbant apie investicijas paprastai manoma, jog jos būtinai kurs darbo vietas, tačiau investicijos gali darbo vietų nekurti arba net jas naikinti. S. Skvernelis ir D.Arlauskas kalbėdami apie investicijas nesako apie būtent kokios rūšies investicijas jie kalba. 

Investicija nelygi investicijai. Pavyzdžiui, jei užsienietis nusipirko iš lietuvio patalpas ir dabar jis, o ne lietuvis, nuomoja, tai jau laikoma užsienio investicija. Ar ji sukūrė naujas darbo vietas? Nebent jei tas patalpos atnaujinamos, suteikiant laikiną darbą statybininkams, nors tai galėjo atlikti galbūt ir senasis savininkas. Juk nuomojamas patalpas vis vien reikia laikas nuo laiko atnaujinti. 

O gali būti, kad investicijos, atvirkščiai, sunaikina darbo vietas, kai nuperkami našesni įrengimai ir dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. 

Todėl reikėtų kalbėti apie darbo vietų kūrimą, o ne bendrai apie investicijas, kas būdinga Lietuvai, tačiau visiškai nebūdinga Vakarų politikams, kurie pirmiausia kalba apie darbo vietų kūrimą, o ne investicijas. 

Praėjusiais metais Asociacijos „Investors‘ forum“ atlikta investuotojų apklausa parodė, kad  pagrindinė investicijų kliūtis Lietuvoje yra ne „nelankstus“ Darbo kodeksas, neleidžiantis greitai atleisti darbuotojų, ar neleidžiantis dirbti dar daugiau viršvalandžių, nors pagal jų skaičių Lietuva pirmauja Europoje, ne „dideli“ mokesčiai, kurie Lietuvoje verslui yra vieni mažiausių Europoje, o maža perkamoji Lietuvos gyventojų galia, kuri nulemia mažą vartojimą. Maži atlyginimai stabdo vartojimą, mažas vartojimas stabdo gamybą ir investicijas bei pelnus. 

Keista, kad Ministro Pirmininko ekonomikos patarėjas Lukas Savickas, šios apklausos metu dar dirbęs Asociacijoje „Investors‘ forum“ ir galbūt net ją rengęs, to nepasakė Ministrui Pirmininkui, taip leisdamas S. Skverneliui pasirodyti, kaip vadovui, kuris nesupranta ko iš tiesų nori investuotojai. 

Teiginį, kad tik augant gamybai ir eksportui, augs investicijos ir tuo pačiu atlyginimai, paneigia Vilniaus atvejas, kuriame abu vyrai gyvena. Vilnius mažai ką gamina ir eksportuoja, bet pritraukia beveik pusę visos Lietuvos investicijų, nes būtent čia yra didžiausi atlyginimai Lietuvoje ir tuo pačiu didžiausias vartojimas. Tuo tarpu Lietuvos regionai, kuriuose vyrauja maži atlyginimai, pritraukia ir mažiausiai investicijų. 

Taigi, ne gamyba, eksportas ir investicijos didins atlyginimus, o atlyginimų kėlimas didins gamybą, investicijas ir aukštą pridėtinę vertę sukuriantį eksportą, nes didesni atlyginimai skatina vartojimą, vartojimas – gamybą, darbo vietų kūrimą, investicijas, pelnų augimą ir didesnes mokesčių įplaukas į valstybės biudžetą, o dėl to padidėjusios socialinės išmokos ir pensijos vėl didina vartojimą ir mažina emigraciją t.y. vartotojų mažėjimą.

Jei Lietuvos valdžia nori, kad mūsų šalyje augtų gamyba,investicijos ir aukštą pridėtinę vertę kuriantis eksportas, ji turi pagaliau stoti profesinių sąjungų pusėn ir ištaisyti tas klaidas, kurias padarė ankstesnės valdžios, vykdžiusios tik darbdaviams naudingą politiką, kuri sukėlė didžiausią emigraciją ir skurdo augimą, net augant BVP, ir gresia ne tik Lietuvos nunykimui, bet galų gale nenaudinga ir pačiam Lietuvos verslui.

S.Skvernelio  kalbos, kad Lietuvos darbuotojai reikalauja neadekvačių atlyginimų, todėl reikia „įsivežti“ į Lietuvą adekvačių, ukrainiečių ar baltarusių yra neadekvačios, nes pamirštama, kad Lietuva jau seniai yra Europos Sąjungoje ir lietuviai gali kada panorėję įsidarbinti šalyse, kuriose minimalus atlyginimas yra didesnis negu vidutinis atlyginimas Lietuvoje, o kainų lygis yra jau daugmaž toks pats, kaip gimtinėje.

 

Lietuvos valdžia ir verslininkai vietoj to, kad imtųsi adekvačių priemonių konkuruojant su darbdaviais iš užsienio, kurie specialistus, kuriems paruošti Lietuva išleido šimtus milijonų eurų, išvilioja aukštesniais atlyginimais, geresne socialine apsauga ir profesinių sąjungų iškovotomis geresnėmis darbo sąlygomis, ir bandytų atlyginimų kėlimu ir geresniu darbo sąlygų sudarymu juos išlaikyti Lietuvoje, atvirkščiai „prastūminėja“ Darbo kodeksą, kuris dar labiau pablogins darbuotojų darbo sąlygas ir profesinių sąjungų galimybes juos apginti. 

S. Skvernelio vyriausybės sprendimas, priimtas be derinimo su profesinėmis sąjungomis, palengvinantis darbuotojų iš ES šalims nepriklausančių valstybių įsidarbinimą Lietuvoje, tik sustiprins socialinį dempingą ir neleis kilti lietuvių atlyginimams bei mažins jaunimo norą mokytis paklausių specialybių. 

Būtų gerai, jei S. Skvernelis užuot kalbėjęs, jog Lietuvos darbuotojams atlyginimas kyla ir net kai kur viršija Vakarų šalių atlyginimus, kaip atsakingas už valstybinių įmonių veiklą pareigūnas, pasidomėtų, kokius atlyginimus gauna valstybinių įmonių vadovai. 

Pavyzdžiui, ar adekvatūs yra energetikos sektoriaus vadovų, kurie dažniausiai nėra jokie energetikai, atlygimai? Ar adekvatu valstybinių įmonių vadovams, kurių atlyginimai yra 4000–6000 eurų per mėnesį, dar  primokėti už kiekvieną valdybos posėdį po 2000 eurų, kai tokius posėdžius jie rengia du kartus per mėnesį, jau nekalbant apie visokiausius priedus ir premijas? Tuo tarpu, trūksta pinigų nupirkti adekvačius darbo batus, kuriuose kojos nešustų ir apsauginius akinius, kurie po trijų minučių neaprasotų, jų vadovaujamų įmonių darbuotojams. 

Pastarųjų metų atlyginimų prieaugis Lietuvoje kilo daugiausia aukščiausio rango vadovų, kurių atlyginimai ir iki to buvo dideli, sąskaita. Mūsų šalyje po įstojimo į ES 15% turtingiausiųjų gavo 35–40% viso disponuojamų pajamų prieaugio, tuo tarpu 15% neturtingiausių gyventojų – vos 4-5%. bendro pajamų augimo. 5% skurdžiausių namų ūkių gavo tik 1% visos šalies pajamų prieaugio, o 5% turtingiausių – net 21%. 

 

Panašu, kad visi Lietuvos Ministrai Pirmininkai nežino, jog aukštesni atlyginimai, didindami vartojimą, didina ne tik gamybą, investicijas, pelnus, bet ir mokesčių surinkimą į biudžetą. 

Praėjus mėnesiui po minimalios algos pakėlimo SODROS biudžeto deficitas paprastai visada sumažėja. Panašiai išauga ir pajamos į biudžetą, nes gavę didesnį atlyginimą darbuotojai gali ir daugiau pirkti. Po kiekvieno minimalios algos kėlimo nebankrutavo ir smulkusis verslas, nors tuo nuolatos būdavo gąsdinama, nes nors darbuotojams teko mokėti daugiau, tai atsipirko didesniais pardavimais. 

Skirtingai nuo Lietuvos, daugelyje Vakarų šalių minimalus atlyginimas kartą ar du kartus metuose indeksuojamas, atsižvelgiant į infliaciją, reguliariai peržiūrimos atlyginimų dydį nustatančios šakinės kolektyvinės sutartys, kurių Lietuvoje išvis nėra. 

Jei Lietuvos ir verslo vadovai nori gyventi europietiškai, jie turi elgtis europietiškai ir pradėti darbais mažinti socialinę atskirtį, kuri yra viena didžiausių Europoje ir toliau auga, o ne kartoti savo kolegų iš Lotynų Amerikos šalių politiką, eksportuoti savo specialistus, kuriems paruošti išleido šimtus milijonų eurų. 

Kol kas Lietuvos valdžia ir dauguma verslininkų panašūs į vištidės savininką, kuris skerdžia savo vištas, kurios deda jam aukso kiaušinius, arba keičia jas į dedančias paprastus kiaušinius, vištidę griauna ir išpardavinėja dalimis, o vištos tuo tarpu gelbėjasi kas kur išsilakstydamos.

Ričardas Garuolis ekonomistas, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ valdybos narys

 

 

Nuorodos į šaltinius:

http://alkas.lt/2017/05/01/r-garuolis-atsakymas-s-skverneliui-ir-d-arlauskui-del-atlyginimu/