Spausdinti

2013 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių bylų atrankos komisija priėmė advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės paruoštą kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties kai dėl būsimo streiko draudimo į teismą kreipėsi UAB „Vilniaus viešasis transportas“.

Vilniaus viešojo transporto profesinės sąjungos pradėjusios kolektyvinį ginčą reikalavo indeksuoti autobusų padalinio darbuotojų bazinį atlyginimą, perskaičiuoti ir išmokėti atlyginimų nepriemokas autobusų padalinio darbuotojams, vadovaujantis 2007 m. sausio 30 d. pasirašytos kolektyvinės sutarties 111 punktu ir 2010 m. lapkričio 3 d. susitarimu dėl kolektyvinės sutarties galiojimo pratęsimo ir kitų sąlygų, indeksuoti, perskaičiuoti ir išmokėti troleibusų parkų darbuotojų atlyginimus pagal UAB „Vilniaus troleibusai“ kolektyvinę sutartiį, pasirašytą 2006 m. lapkričio 8 d.

Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai pripažino neteisėtais UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų slapto balsavimo skelbti įspėjamąjį ir neterminuotąjį streikus rezultatus ir uždraudė organizuoti 2012-11-14 įspėjamąjį streiką.

Šie teismai konstatavo, kad darbdavys laikėsi galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatų bei buvo pažeistos įstatymuose numatytos streiko paskelbimo procedūros – tarp darbdavio ir darbuotojų nevyko sąžiningos derybos. Pasak teismų, šalies ekonominio pakilimo metu buvo pasirašytos kolektyvinės sutartys, kurių sąlygos tenkino darbuotojų interesus, tačiau ekonominio sunkmečio metu susiklostė aplinkybės, tiesiogiai sąlygojusios darbdavio negalėjimą pilna apimtimi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus; abi ginčo šalys pripažino, kad kolektyvinių sutarčių nuostatos yra galiojančios, jų nuostatos iš dalies buvo vykdomos arba dėl jų buvo tartasi; todėl kolektyvinių sutarčių nuostatų pažeidimai nebuvo esminiai.

Advokatė Diana Gumbrevičiūtė, kuri anksčiau dirbo LPS „Solidarume“ teisininke, kasaciniame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto ir apygardos teismai neatsižvelgė į Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, kad streikas, kaip viena iš garantuojamų žmogaus pamatinių teisių, neproporcingai apribojo darbuotojų teisę streikuoti. Teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, todėl nepagrįstai nustatė, kad kolektyvinė sutartis nebuvo pažeista iš esmės. Teismų nuomone, faktai, kad kolektyvinė sutartis buvo palankesnė darbuotojams, o ne darbdaviui, darbdavio sunki finansinė padėtis, lėmė, kad darbdavio negalėjimas pilna apimtimi vykdyti įsipareigojimų pagal kolektyvines sutarties, nėra jos esminiai pažeidimai.

Advokatės nuomone CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, kuriais remiantis spręstina, ar sutarties pažeidimas buvo esminis, t. y. turi būti atsižvelgiama į tai:

1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato;
2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;
3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo;
4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;
5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Kasaciniame skunde rašoma, kad teismų padaryti procesinių teisės normų pažeidimai, nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos lėmė, kad:

– buvo neištirtos visos bylos aplinkybės, teismas neveikė aktyviai, todėl buvo nepagrįstai konstatuota, kad 2012 m. gruodžio 7 d. tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas buvo identiškas darbdavio 2012 m. rugsėjo 27 d. pasiūlymui, pateiktam taikinimo komisijos metu; taigi remdamasis klaidinga prielaida teismas konstatavo darbuotojų nesąžiningumą derybose;

– buvo neištirtas kolektyvių derybų šalių elgesys pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus kriterijus, todėl nebuvo įmanoma nustatyti, ar kuri nors kolektyvinių derybų šalis elgėsi nesąžiningai;

– buvo netinkamai aiškinamas ir taikomas DK 81 str. 2 d., nustatant kad vėlesnis darbuotojų ir darbdavio susitarimas galimai tapačiomis sąlygomis, kurios buvo siūlytos kolektyvinių derybų metu, ipso facto suponuoja kolektyvių derybų šalių nesąžiningumą.

Todėl kasaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ieškinį atmesti;

Vyr. teisininkas P.Grėbliauskas 8686 17391