Spausdinti

dirkas

2018 m. liepos 4-5 d. Vilniuje tarptautinėje konferencijoje „Tvarus augimas ir įtraukiųjų darbo rinkų politika. Socialinių partnerių vaidmuo“, kurią surengė Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir tarptautinė profesinių sąjungų švietimo organizacija „Europos darbuotojų klausimų centras EZA“, dalyvavo Belgijos tekstilės įmonių profesinės sąjungos ir Europos forumo VZW prezidentas Dirkas Utenhovė (Dirk Yuttenhove).

Jis papasakojo apie jau septyniasdešimt metų galiojančią atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo tvarką.

1948 m. profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos ir Belgijos vyriausybė sutarė, kad būtina kartu, bendradarbiaujant atstatyti per karą sugriautą šalies ūkį. Buvo nutarta, kad kiekvienoje Belgijos įmonėje gautos pajamos bus dalinamas taip: 50% bus skiriama įmonės veiklai palaikyti ir vystyti, 25% - darbuotojų atlyginimams, o 25% - darbdaviui. Taip pat buvo sutarta, kad padidėjus kainoms t. y. infliacijai, tiek pat padidės atlyginimai visiems darbuotojams ir socialinės išmokos. Jei per metus infliacija Belgijoje išaugo 2%, kitais metais išauga kiekvieno darbuotojo atlyginimas irgi išauga 2%. Toks pats skaičiavimas taikomas ir didinant socialinės išmokas, tame tarpe ir pensijos, nes tiek kiek padidėja infliacija, tiek pat padidėja ir biudžeto pajamos, kurios leidžia didinti socialines išmokas ir atlyginimus valstybinių ir savavivaldybių įmonių darbuotojams. Jei kainos krinta t. y. vyksta defliacija, atitinkamai sumažėja ir darbuotojų atlyginimai ir socialinės išmokos.

Šie susitarimai padėjo greitai ir be streikų atstatyti Belgijos ūkį bei sukurti orias gyvenimo sąlygas visiems Belgijos gyventojams.

Septyniasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais šios įmonių pajamų paskirstymo tvarkos buvo atsisakyta kaip nepakankamai lanksčios, nes daugelį klausimų buvo galima išspręsti kolektyvinėse darbo sutartyse.

Belgijoje kaip ir Lietuvoje minimalus atlyginimas nustatomas Trišalėje taryboje. Šakos kolektyvinėse sutartyse nustatomas ne tik minimalus šakos darbuotojo atlyginimas, bet ir minimalūs įvairių pareigybių atlyginimai, kad konkurencinę kovą laimėtų ne tos įmonės, kurios moka mažesnius atlyginimus, o tos, kurios geriau organizuoja darbą ir gamina geresnes prekes.

Geriausia darbuotojams yra įmonės kolektyvinė sutartis, kuri leidžia, atsižvelgiant į įmonės pelningumą, nustatyti didesnį atlyginimą darbuotojams nei numato šakos kolektyvinė sutartis.

Darbdaviams tai irgi naudinga, nes darbuotojai neraginami stengiasi dirbti geriau, siūlo būdus kaip pagerinti įmonės veiklą ir tuo pačiu jos pelningumą, nes jei įmonės pajamos auga, auga ir visų darbuotojų atlyginimai.

Tiesa, Dirkas Utenhovė, atskleidė, kad Belgijos vyriausybės atstovai apskaičiuojant infliaciją dažnai gudrauja, infliacijos indeksui apskaičiuoti tyčia parinkdamos prekes, kurios rodytų, kad kainos taip daug neišaugo. Tokiu būdu vyriausybės sugeba statistinį infliacijos dydį sumažinti puse procento. Todėl profesinės sąjungoms reikalaujant buvo nustatyta grupė būtiniausių prekių ir paslaugų, kurios visada privalo būti įtraukiamos apskaičiuojant infliaciją.

Belgijoje ne kartą buvo bandoma pnaikinti atlyginimų ir socialinių indeksavimą, teigiant, kad kitose šalyse indeksavimas atliekamas kitaip.

Prieš dvejus metus Belgijos vyriausybė, atsižvelgusi į Europos komisijas rekomendacijas, kad reikia panaikinti šią atlyginimų indeksavimo tvarką, nes darbo našumas neauga taip sparčiai kaip infliacija ir atlyginimai, sustabdė atlyginimų indeksavimą. Tai sukėlė didžiulis irnuo karo pabaigos nematytus profesinių sąjungų ir piliečių protestus, virtusiais kruvinais susirėmimais su policija bei bandymais nusiaubti Europos komisijos būstinę.

Žiūrėti: https://www.youtube.com/watch?v=dnSw4-urYKU

https://www.youtube.com/watch?v=TUJ3F0qGBY4

Todėl kitais metais Belgijos vyriausybė vėl pradėjo indeksuoti atlyginimus ir socialines išmokas.

Tai buvo didelė profesinių sąjungų pergalė, pareikalavusi visos Belgijos visuomenės susitelkimo ir palaikymo.

Nepaisant to, kad belgiško atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo kritikai teigia, kad jis yra nepalankus verslui, tačiau septyni praėję dešimtmečiai parodė, kad Belgija pritraukia ne mažiau investicijų, o gyventojai gyvena ne blogiau nei kaimyninėse šalyse, kuriose tokio indeksavimo nėra.