2026 m. birželio 22 d. Valstybinė darbo inspekcija (VDI) pateikė žiniasklaidai pranešimą dėl smurto darbe, kuriame Valstybinės darbo inspekcijos Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Liudmila Mironovienė nurodė: „Svarbu pabrėžti, kad atsakomybė negali būti taikoma visiems konflikte dalyvavusiems darbuotojams vienodai. Kiekvieno veiksmai turi būti vertinami individualiai, nustatant, kas inicijavo konfliktą, o kas galėjo veikti gindamasis. Tik nustačius konkretaus darbuotojo kaltę, gali būti sprendžiama dėl drausminio poveikio priemonių taikymo“.
Tai reiškia, kad smurto auka negali būti baudžiama ta pačia bausme kaip ir smurtautojas. Dar visai neseniai VDI Klaipėdos Darbo ginčų komisija vadovavosi kita nuostata.
2026 m. gegužės mėnesį Lietuvos žiniasklaidos dėmesio sulaukė atvejis, kai UAB „Vilniaus viešasis transportas” profesinės sąjungos „Solidarumas” aktyvus valdybos narys Pranas Prašmuntas buvo atleistas iš darbo už tai, kad buvo darbe bendradarbio primuštas. Žiūrėti čia ir čia ir čia
2025 m. liepos 4 d. nedalyvaujant P. Prašmuntui ir jo profesinės sąjungos atstovui UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pranešimų apie smurtą ir priekabiavimą nagrinėjimo komisija, iš esmės remdamasi užpuolikų parodymais, vienbalsiai nutarė siūlyti atleisti iš darbo P. Prašmuntą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, o 2025 m. liepos 17 d. bendrovės vadovybė jį atleido, motyvuodama tuo, kad „dėl prarasto pasitikėjimo“ smurto aukos „tolesnis darbas Bendrovėje nebūtų įmanomas“. Skaityti čia.
Tuomet P. Prašmuntas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją.
Tačiau nagrinėjant P. Prašmunto skundą 2026 m. kovo 17 d. VDI Klaipėdos darbo ginčų komisija, pirmininkaujant Marijai Žarinskienei, pateikė dar skandalingesnę išvadą, iš kurios seka, kad užspiestas savo autobuso sėdynėje ir mušamas P. Prašmuntas turėjo nepasiduoti išprovokuojamas, pagarbiai kalbėti su užpuoliku, „pasišalinti iš konflikto zonos, informuoti vadovą, rašyti tarnybinį pranešimą, o ne atsakyti fizine jėga“!
Komisija „pabrėžė, kad darbuotojas turi valdyti savo emocijas ir elgtis profesionaliai“.
Darbo ginčų komisiją teigė, kad gynybiniai „veiksmai gali būti pateisinami tik kraštutiniu atveju – esant būtinajai ginčiai, kai kyla tiesioginis pavojus asmens gyvybei ar sveikatai, ir gynyba neviršija užpuolimo pavojingumo“.
Nors Vilniaus policija, ištyrusi šį atvejį, nerado P. Prašmunto kaltės viršijant būtinąją gintį ir pripažino konflikto kaltininku jį užpuolusį darbuotoją, Klaipėdos darbo ginčų komisija, policijos tyrimo išvadomis nesivadovavo ir priešingai patvirtino, kad „nagrinėjamojoje byloje tai nebuvo būtinoji gintis, tai šie veiksmai negali būti toleruotini ir pateisinami“.
Komentuodamas šį VDI pranešimą žiniasklaidai Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ darbo inspekcijos vadovas Stanislavas Fedaravičius sakė: „Ką galiu pasakyti dėl Prano Prašmunto bylos – susidaro įspūdis, kad ankstesnis Klaipėdos darbo ginčų komisijos sprendimas kelia klausimų. Buvo duotas sutikimas atleidimui, tačiau dabar pateiktame L. Mironovienės išaiškinime nurodoma, kad visi muštynėse dalyvavę darbuotojai negali būti vertinami vienodai.
Pavyzdžiui, vien tai, kad vienas asmuo buvo atleistas, savaime nereiškia, kad tokia pati sankcija turi būti taikoma visiems dalyvavusiems. Taip pat akcentuojama, kad nustačius, jog darbuotojas veikė gindamasis, jo atsakomybė turi būti vertinama individualiai.
Todėl kyla klausimas, ar ankstesnis VDI sprendimas pritarti atleidimui neprieštarauja vėliau pateiktam L. Mironovienės išaiškinimui ir viešai pateikiamai institucijos pozicijai.
Lieka atviras klausimas: Ar toks vertinimo skirtumas susijęs su tuo, kad per laiką keitėsi institucijos praktika, ar požiūris į panašias situacijas?“.
Visą VDI pranešimą žiniasklaidai skaityti žemiau.
„Muštynės darbe: ką privalo daryti darbdavys ir kokios gali būti pasekmės
Darbo vietoje kilus fiziniam konfliktui, darbdavys negali likti pasyvus – jis privalo imtis veiksmų ir užtikrinti saugią darbo aplinką. Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos aiškiai įpareigoja darbdavį užkirsti kelią bet kokiam smurtui, tirti incidentus ir taikyti atitinkamas priemones.
„Darbdavys, gavęs informaciją apie muštynes darbo vietoje, turi nedelsdamas išsiaiškinti įvykio aplinkybes, atlikti vidinį tyrimą ir imtis veiksmų, kad tokie atvejai nepasikartotų“, – sako Liudmila Mironovienė, Valstybinės darbo inspekcijos Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė.
Pasak jos, teisės aktai nenustato vienos konkrečios sankcijos, todėl sprendimai priimami įvertinus visas aplinkybes. Atsižvelgiama į darbuotojų elgesį, konflikto pobūdį, pasekmes ir kaltės laipsnį. Smurtas darbe laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, todėl tam tikrais atvejais darbuotojas gali būti atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, nemokant išeitinės išmokos. Vis dėlto tokia priemonė laikoma kraštutine ir gali būti taikoma tik turint pakankamai objektyvių įrodymų bei įvertinus proporcingumą.
Svarbu pabrėžti, kad atsakomybė negali būti taikoma visiems konflikte dalyvavusiems darbuotojams vienodai. Kiekvieno veiksmai turi būti vertinami individualiai, nustatant, kas inicijavo konfliktą, o kas galėjo veikti gindamasis. Tik nustačius konkretaus darbuotojo kaltę, gali būti sprendžiama dėl drausminio poveikio priemonių taikymo.
Darbo kodeksas taip pat numato aiškias ribas, ko darbdavys negali daryti. Negalima skirti piniginių baudų, žymėti pravaikštos, jei darbuotojas buvo darbo vietoje, ar versti naudotis nemokamomis atostogomis. Tačiau darbdavys gali neskirti premijos ar laikinai nušalinti darbuotoją nuo darbo, mokėdamas jam vidutinį darbo užmokestį.
Darbuotojas, nesutinkantis su nušalinimu ar atleidimu, turi teisę per vieną mėnesį kreiptis į darbo ginčų komisiją ir ginčyti sprendimo teisėtumą, o darbuotojas, patyręs smurtą, gali kreiptis į darbdavį, sveikatos priežiūros įstaigą ar teisėsaugos institucijas. Tokiais atvejais itin svarbūs tampa įrodymai – pavyzdžiui, liudytojų parodymai, vaizdo įrašai, medicininiai dokumentai.
Pasak Liudmilos Mironovienės, svarbiausia – ne tik tinkamai reaguoti į incidentus, bet ir nuosekliai kurti tokią darbo aplinką, kurioje smurtui nebūtų vietos“.
Šaltinis skaityti čia.