2026 m. vasario 4 d. Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos ,,Solidarumas“ pirmininkė Aldona Kindurienė kartu su kitomis švietimo darbuotojų profesinėmis sąjungomis kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, Seimo Pirmininką, Ministrę Pirmininkę, Švietimo ministrę ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkę, ragindami kuo skubiau trijų mėnesių laikotarpiu parengti nacionalinio lygmens programą, kuri sustabdytų Lietuvos švietimo sistemos griūtį, gražintų mokytojų profesijos prestižą, užtikrintų mokytojų saugumą darbo vietoje, atsakingo tėvų ir mokinių įsitraukimo į ugdymo procesą stiprinimą ir atsakomybės didinimą, o iki 2026 metų rugsėjo 30 d. parengti strateginių tikslų įgyvendinimo prielaidas, užtikrinančias tvarius švietimo sistemos finansavimo šaltinius, paskirti atsakingus asmenis ir pradėti pilotinius projektus, kurie vienerių-dvejų metų laikotarpiu užtikrinti praktinius rezultatus.
Švietimo profesinės sąjungos taip pat pateikė konkrečius sprendimus, kurie užtikrintų esminę ir ilgalaikę švietimo sistemos pertvarką, stabdytų veiksmus, menkinančius pedagogo profesiją, ir stiprintų pedagogų teisinę, profesinę, socialinę bei reputacijos apsaugą.
Kreipimąsi skaityti žemiau
LR Prezidentui Gitanui Nausėdai
LR Seimo Pirmininkui Juozui Olekui
LR Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkei Jurgitai Šukevičienei
LR Ministrei Pirmininkei Ingai Ruginienei
LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrei Ramintai Popovienei
DĖL REALAUS POKYČIO IR PAŽANGOS UŽTIKRINIMO ŠVIETIMO SISTEMOJE
Gerbiami valstybės vadovai,
Švietimo ir mokslo profesinė sąjunga ,,Solidarumas“ (ŠMPS ,,Solidarumas“ pirmininkė Aldona Kindurienė), Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ (LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis), Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas), Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS pirmininkas Sigitas Vaitkevičius) konstatuoja, kad Lietuvos švietimo sistema yra pasiekusi kritinį tašką. Todėl kreipiamės į Jus siekdamos inicijuoti konstruktyvų dialogą ir susitikimą, kurio tikslas – susitarti dėl aiškių, pamatuojamų ir atsakomybėmis grįstų sprendimų, užtikrinančių realų švietimo sistemos tobulinimą ir jų nuoseklų įgyvendinimą.
Praėjo metai nuo dabartinės politinės valdžios darbo pradžios. Per šį laikotarpį Lietuvos valstybė susidūrė su sudėtingais geopolitiniais ir ekonominiais iššūkiais. Tačiau šiandien akivaizdu, kad švietime vis dar nėra suformuota aiški kryptis ir apibrėžti strateginiai tikslai, kurie nuosekliai vestų prie švietimo sistemos tobulinimo.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veikloje reikšminga dalis dėmesio skiriama viešajai komunikacijai ir procesų administravimui, tačiau stinga sprendimų, paremtų ilgalaike vizija, mokslo žiniomis ir realiais švietimo sistemos poreikiais.
Pastaruoju laikotarpiu problemų aptarimas ir sprendimai deleguojami darbo grupėms, į kurias menkai įtraukiami aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai bei ekspertai, kurių kompetencija ir patirtys būtinos efektyviai sprendžiant sudėtingus klausimus. Toks fragmentuotas ir pertekliniu administravimu grįstas požiūris ne tik lėtina sprendimų priėmimą, bet ir mažina jų kokybę bei poveikį praktikoje.
Profesinės sąjungos, daugiau nei metus dalyvaudamos įvairiose darbo grupėse, vis dar nesulaukė sprendimų, lemiančių teigiamus pokyčius. Todėl šiandien galima konstatuoti, kad reikšminga dalis vyriausybės prisiimtų pažadų nėra įgyvendinama.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turi visas galimybes telkti aukščiausio lygio strategus, mokslininkus, vadybininkus ir švietimo politikos profesionalus, tačiau mokytojų pritraukimo ir realios švietimo pažangos užtikrinimas iki šiol lieka neišspręstas. Tarptautinė patirtis rodo, kad valstybės, siekiančios pažangos, pirmiausia renkasi politinę ir administracinę lyderystę bei sprendimais, orientuotais ne į procesų palaikymą, o į realų poveikį švietimo praktikai.
Suprantamiausias ir artimiausias pavyzdys – Estija, kuri švietimą nuosekliai traktuoja kaip nacionalinės ir ekonominės strategijos dalį. Ši šalis kryptingai investuoja į mokytojo profesinių poreikių tenkinimą, skaitmeninį švietimą ir inovacijas, todėl šiuo metu demonstruoja vienus aukščiausių mokinių pasiekimų Europoje. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Estijos mokytojai pasižymi aukštu profesiniu pasirengimu, didele metodine laisve ir pasitenkinimu darbu.
Tarptautinė patirtis atskleidžia, kad aukštą socialinį statusą išlaikanti mokytojo profesija, konkurencingas atlygis ir patrauklios darbo sąlygos nėra pavienių šalių išskirtinumas. Tai politinio apsisprendimo rezultatas. Ši patirtis patvirtina, kad reali švietimo pažanga prasideda nuo aiškių sprendimų, o ne nuo deklaracijų, todėl, vertindami situaciją Lietuvos švietimo sistemoje, raginame pereiti nuo nesibaigiančio proceso prie išbaigtų sprendimų.
Raginame ir siūlome kuo skubiau trijų mėnesių laikotarpiu parengti ir patvirtinti nacionalinio lygmens programą, apimančią:
– tvarų ir ilgalaikį mokytojų pritraukimą į švietimo sistemą;
– mokytojų saugumo užtikrinimą darbo vietoje ir visuomenėje;
– tėvų ir mokinių atsakingo įsitraukimo į ugdymo procesą stiprinimą ir atsakomybės didinimą;
– realios ugdymo įstaigų vadovų ir savivaldos atsakomybės už švietimo valdyseną įtvirtinimą.
Ne vėliau kaip iki 2026 metų rugsėjo 30 d. siūlome užtikrinti strateginių tikslų įgyvendinimo prielaidas, numatant šiuos veiksmus:
– patvirtinti aiškius ir tvarius priemonių finansavimo šaltinius; – priimti įstatymo pakeitimus, būtinus sėkmingam priemonių įgyvendinimui;
– paskirti atsakingus asmenis priemonių įgyvendinimui;
– pradėti pirmuosius pilotinius projektus, leidžiančius praktiškai įvertinti priemonių veiksmingumą ir jas paruošti nacionaliniam diegimui.
Atsakingas ir koncentruotas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei jai pavaldžių institucijų darbas vienerių–dvejų metų laikotarpiu turėtų užtikrinti praktinius rezultatus:
– padidėjusį stojančiųjų į pedagogikos studijas skaičių;
– sumažėjusį mokytojų pasitraukimą iš švietimo sistemos;
– sumažėjusį neužimtų pedagoginių etatų skaičių;
– pagerėjusias mokytojų darbo sąlygas ir padidėjusį profesinį patrauklumą;
– sumažėjusią biurokratinę naštą ir sustiprėjusią mokytojų profesinę autonomiją.
Atsižvelgdamos į susiklosčiusią situaciją, švietimo profesinės sąjungos siūlo ilgalaikius esminius sprendimus, būtinus tvariai švietimo sistemos pertvarkai:
– nustatyti tvarų pedagogo profesijos finansavimo augimą, skirtą iki 2028 metų pasiekti potencialaus mokytojo motyvacijos lygį, skatinantį rinktis pedagogo profesiją;
– pakeisti mokytojo karjeros modelį ir nustatyti ženkliau motyvuojančius atlygio augimo etapus, skatinančius siekti aukštesnės profesinės kategorijos ir įgalinančius realias profesinio tobulėjimo perspektyvas;
– įstatymu įtvirtinti teisines prielaidas, būtinas garantuoti saugias darbo sąlygas mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams;
– pradėti rinkti duomenis, leidžiančius priimti teisingus švietimo vadybos sprendimus, ir nustoti rinkti tuos duomenis, kurie tik sukuria perteklinę biurokratinę naštą ir klaidina sprendimų priėmėjus;
– pasitelkus mokslininkus sukurti viešą ir nuolatinę švietimo duomenų rinkimo ir analizės sistemą, skirtą švietimo sistemos valdymo sprendimų priėmimui ir realios pažangos įvertinimui.
Stabdyti politinio lygmens veiksmus, menkinančius pedagogo profesiją
Siekiant sustiprinti pedagogo profesijos prestižą ir užtikrinti tvarią ir į švietimo sistemos ilgalaikį augimą orientuotą raidą, būtina peržiūrėti ir koreguoti politinio lygmens sprendimus bei praktikas:
- atsisakyti praktikos reikalauti mokytojo atsakomybės ir pilietiškumo, nesuteikiant jam tinkamo finansinio arba nefinansinio atlygio;
- nutraukti viešojoje erdvėje formuojamą nuomonę apie mokytoją, lyg tik jis yra kliūtis švietimo kokybei užtikrinti ir vien jo kvalifikacijos pakėlimas, neatlikus esminių pokyčių pačioje sistemoje, galėtų padėti pasiekti politiškai užsibrėžtą ugdymo kokybės lygį;
- mažinti mokytojo kontrolę per standartizuotus rodiklius, kurie riboja mokytojo kūrybinę laisvę, platesnės metodinės įvairovės pasirinkimą ir orientuoja į dažnai itin neefektyvų standartizuotą mokymą;
- įstatymu įtvirtinti švietimo įstaigų vadovų atsakomybę už darbuotojus demotyvuojančią lyderystę, nepakankamą darbuotojų aprūpinimą darbo priemonėmis ir ydingą organizacinio klimato valdymą;
- panaikinti kitų profesijų specialistams perteklinius barjerus, trukdančius pasirinkti mokytojo profesiją regionuose;
- sudaryti teisines ir organizacines sąlygas aukštojo mokslo įstaigoms rengti pedagogus ir suteikti specialistams pedagoginę kvalifikaciją regionuose, kuriuose veikia ugdymo įstaigos, patiriančios mokytojų trūkumą, nepriklausomai nuo aukštojo mokslo įstaigos registracijos vietos.
Siekiant išlaikyti pasitikėjimu grįstą švietimo sistemą ir užtikrinti pedagogo profesijos patrauklumą, būtina nuosekliai stiprinti pedagogų teisinę, profesinę ir socialinę apsaugą nuo šmeižto, psichologinio spaudimo ir netinkamų tyrimų praktikų, kurios daro ilgalaikę žalą mokytojų reputacijai, mažina pasitikėjimą švietimu ir skatina pedagogų pasitraukimą iš profesijos.
Atsakomybės ir prevencijos mechanizmų stiprinimas:
- numatyti teisinį atsakomybės mechanizmą už sąmoningai melagingų ar piktybiškų skundų teikimą, kai tai nustatoma atlikus objektyvų tyrimą;
- švietimo įstatyme įtvirtinti, kad sisteminis pedagogų garbės ir orumo žeminimas (šmeižtas, viešas menkinimas, nepagrįsti kaltinimai), kai tai patvirtinta, laikomas šiurkščiu elgesio pažeidimu;
- numatyti socialinių tarnybų įtraukimą tais atvejais, kai šmeižtas ar spaudimas tampa sisteminis;
- nustatyti viešosios informacijos rengėjams pareigą neviešinti nepatikrintos informacijos apie pedagogus iki tyrimo pabaigos, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo;
- nustatyti, kad mokyklų atliekami vidiniai tyrimai būtų vykdomi pagal vieningas metodines gaires, dalyvaujant nepriklausomam specialistui;
- įtvirtinti tėvų pareigą bendradarbiauti tyrimo metu, siekiant objektyvaus situacijos įvertinimo;
- užtikrinti, kad tyrimo medžiaga negalėtų būti selektyviai atrenkama ar interpretuojama.
Pedagogų reputacijos apsaugos mechanizmai:
- sukurti nepriklausomą pedagogų apsaugos mechanizmą (instituciją arba funkciją esamoje struktūroje), nagrinėjant šmeižto, mobingo ir piktnaudžiavimo atvejus;
- įsteigti valstybės finansuojamą pedagogų teisinės pagalbos mechanizmą, padedantį ginti mokytojams teises šmeižto ir nepagrįstų kaltinimų bylose;
- užtikrinti pedagogams galimybę gauti laikiną psichologinę ir teisinę pagalbą tyrimo laikotarpiu;
- numatyti, kad mokytojo nušalinimas būtų galimas tik esant objektyviai pagrįstam įtarimui, o ne vien skundo faktui;
- po nepagrįstų kaltinimų nustatyti reputacijos atkūrimo priemones (pvz., viešą institucijos paaiškinimą);
- pavesti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai parengti ilgalaikę mokytojų apsaugos nuo šmeižto
Lietuva neturi gausių gamtinių išteklių – mūsų konkurencingumas ir valstybės ateitis priklauso nuo žmonių, jų žinių ir švietimo sistemos kokybės. Mokytojas nėra biudžeto eilutė – jis yra valstybės saugumo, ekonomikos ir kultūros pamatas. Todėl švietimas negali būti traktuojamas kaip deklaratyvus prioritetas be realių sprendimų ir atsakomybės už jų įgyvendinimą. Šiandien sakome aiškiai: problemų imitavimo laikotarpis baigėsi – atėjo laikas sprendimams!
Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos ,,Solidarumas“ pirmininkė Aldona Kindurienė
Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo
pirmininkas Sigitas Vaitkevičius