Spausdinti

jakobai1

2019 m. rudenį Danijos sostinėje Kopenhagoje kilo konfliktas tarp Kopenhagos pastolių darbininkų ir įmonės „DS Byggeri”, kurios savininkas yra lietuvis. Konflikto dėl gyvenamojo pastato statybos metu buvo nuversti pastoliai, apverstas „Porsche” automobilis, neišvengta ir muštynių tarp Danijos ir Lietuvos darbuotojų.

Šiame, 2019 m. įvykusiame konflikte, aš pats asmeniškai nedalyvavau, tačiau yra tekę dalyvauti kitame konflikte tarp statybininkų.

Dar 2008 m. vasarą mano profesinės sąjungos padalinys „3F-BJMF” pradėjo įmonės iš Lenkijos blokadą, siekdamas priversti įmonę pasirašyti Danijoje galiojančią kolektyvinę sutartį ir jos laikytis.

Danijoje minimalus darbo užmokestis ar darbo laikas nėra numatytas įstatymuose, o darbo užmokestį ir darbo sąlygas reglamentuoja tik profesinių sąjungų kolektyvinės sutartys.

Todėl Danijos profesinėms sąjungoms labai svarbu, kad visos Danijoje dirbančios įmonės pasirašytų tokias sutartis. Prieš atveriant ES bendrąją rinką Rytų Europos šalims, beveik visos įmonės, dirbančios Danijos statybų sektoriuje, buvo pasirašiusios tokias kolektyvines sutartis.

Mano, kaip „3F” profesinės sąjungos darbuotojo, patirtis rodo, kad dauguma Rytų Europos įmonių, kurios atvyksta dirbti į Daniją, šių kolektyvinių sutarčių nepasirašo, o jei ir pasirašo, tai nesilaiko jose numatytų sąlygų.

Tada, tais 2008 m. viena Lenkijos įmonė taip pat bandė sukčiauti. Blokadą buvo bandoma nutraukti apgyvendinant Lenkijos įmonės darbuotojus statybvietėje ir toliau tęsiant darbus, o visas statyboms reikalingas medžiagas vežant pro kitą statybų aikštelės pusę.

Į tokį įmonės elgesį Danijos profesinė sąjunga pateikė savo atsaką. Kaip viduramžiais priešo pilies užpuolimo metu, jie sukvietė savo narius ir statybvietę apsupo ratu.

blokada

Tada ką tik buvo prasidėjusi ekonominė krizė, kuri paveikė visą pasaulį, o mes, Danijos statybininkai, šios blokados metu kovojome ne tik dėl to, kad ši įmonė vykdė nesąžiningą veiklą. Mes galvojome ir apie tai, kad dirbdami statybose, turime išlaikyti savo šeimas.

Tuomet aš pirmą kartą tapau tėvu, todėl ir dalyvavau 2008 m. vykusioje blokadoje. Tiek aš, tiek mano kolegos nelaikėme priešais tų visų, tūkstančiais atvykusių imigrantų dirbti į mūsų šalį, tačiau aš puikiai supratau, kad vien jų buvimas šalyje, kelia grėsmę mano atlyginimui ir darbo sąlygoms.

Savaime suprantama, kad visi darbuotojai tarpusavyje yra konkurentai, konkuruojantys dėl darbo vietos. Jei darbuotojų yra daugiau nei darbo vietų, tuomet darbo užmokestis mažėja ir darbo sąlygos neišvengiamai prastėja.

Tas pats vyksta kalbant apie pragyvenimo išlaidas. Kai būsto pasiūla yra didesnė už paklausą, būsto kainos taip pat mažėja. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad daugiau nei 250 000 darbuotojų iš užsienio, kurie dirba Danijoje, dažnai sutinka dirbti už gerokai žemesnį atlyginimą nei mes, Danijos darbuotojai.

Pavyzdžiui, Danijoje stalius vidutiniškai uždirba 194 Danijos kronų (DKK) arba 26.02 eurai per valandą, o staliai atvykę iš Lietuvos ir Lenkijos, dažnu atveju negauna net 80 - 150 DKK arba 10.73 -20.12 eurų per valandą. Minimalus staliaus darbo užmokestis yra 128,40 DKK arba 17.22 eurų per valandą.

Vieną gražią vėlyvos vasaros dieną, kai saulė švietė tiek danams, tiek lenkams, stovėjau parimęs prie didelių medinių pastato vartų. Blokados metu, aš ir trys mano kolegos, budėjome prie šių statybvietės vartų. Vienas iš jų buvo vyresnio amžiaus mūrininkas ir du jauni mūrininko amato besimokantys mokiniai. Mes visi nuobodžiavome.

Tie dideli vartai, prie kurių aš rymojau, buvo pagrindinis įėjimas į pastatą, bet statybvietėje jie buvo naudojami kaip galiniai vartai. Pagrindinių vartų mes negalėjome matyti, nes jie buvo už 100 metrų ir už kampo. Tai buvo vieta, kurioje buvo susirinkę daugiausia blokados aktyvistų ir, žinoma, čia vyko daugiausia konfrontacijų su sunkvežimių vairuotojais ir statybininkais iš Lenkijos.

Taigi, mes galvojome, kad mums teko labai nuobodi užduotis, nes saugojome įėjimą, kurio niekada arba beveik niekada niekas nenaudojo.

Jau pradėjau manyti, kad aš tik nudegsiu saulėje, kai staiga vartai pajudėjo ir jie be jokio įspėjimo buvo atidaryti iš vidaus. Pamačiau, kad keturi darbuotojai iš Lenkijos atidarė girgždančius vartus.

Mes negalėjome paklausti, kokie jų ketinimai, nes lenkai nekalbėjo nei angliškai, nei daniškai, o mes nekalbame lenkiškai. Tik tada, kai keturi lenkai atsistojo prieš vartus ir buvo akivaizdu, kad jie nepalankiai nusiteikę mūsų atžvilgiu.

Mes supratome kas vyksta. Lenkai atidarė vartus, kad pro juos galėtų patekti automobilis. Tokiu būdu jie norėjo nutraukti blokadą.

Vyrai iš Lenkijos atrodė ryžtingai nusiteikę. Jie stovėjo sukryžiuotomis rankomis. Mes buvome pasimetę, nežinojome, ką daryti.

Susižvalgėme tarpusavyje nervingais ir klausiančiais žvilgsniais. Mums buvo keista, kad tokiu būdu turime susidurti su kitais statybininkais, nes konfliktavome juk ne su jais, o su jų vadovu.

Tačiau buvo aišku, kad keturi kolegos iš Lenkijos nusprendė ginti įmonę, kuri mokėjo jiems atlyginimą. Tiek statybininkai iš Lenkijos, tada 2008 m., tiek lietuviai iš „DS Byggeri” nebuvo Danijos profesinės sąjungų nariais.

80 proc. visų Danijos darbuotojų yra profesinių sąjungų nariai, o Danijos darbo sistema grindžiama tuo, kad nariai visada praneša profesinei sąjungai, jei jų darbdavys nesilaiko kolektyvinės sutarties.

Man, kaip „3F” profesinės sąjungos darbuotojui, teko bendrauti su daugeliu statybininkų iš Lietuvos ir Lenkijos. Jų atlyginimai yra gerokai žemesni nei numatyta kolektyvinėse sutartyse, tačiau jie neduoda profesinei sąjungai sutikimo, kad ji išspręstų šį klausimą.

Manau, dauguma darbuotojų iš Lietuvos ir Lenkijos paprasčiausiai bijo, kad juos atleis, jei jie taps profesinės sąjungos nariais ir kovos už didesnį savo atlyginimą. Žinoma, yra nemažai ir tokių, kurie patenkinti gaunamu atlyginimu, net jei jis daug mažesnis už Danijos kolegų.

Nei aš, nei kiti blokados dalyviai tikrai nesidžiaugėme, kad turime kovoti su savo kolegomis iš užsienio, tačiau blokada rengiama tada, kai įmonė nesudaro kolektyvinės sutarties arba jos nesilaiko.

Mes lyg susitarę, pradėjome artėti prie lenkų. Net ir tarpusavyje nepasikalbėję, mes puikiai žinojome, kad be kovos nepasiduosime ir neleisime sustabdyti blokados. Fiziškai mes jų nepuolėme, tačiau tvirtai atsistoję vis artėjome ir artėjome prie jų.

Tokiu būdu, mes norėjome juos psichologiškai palaužti. Buvo aišku, kad lenkai jautė spaudimą, ši plano dalis tikrai veikė.

Priėjau arčiau prie vieno iš jų, tai buvo vidutinio amžiaus žmogus, kuris atrodė, kaip šeimos tėvas. Jis buvo atsirėmęs nugara į sieną ir pažvelgus į jo akis, supratau, kad tai šeimos žmogus. Kai prie jo priėjau, jis iš švarko ištraukė plaktuką ir šiek tiek slėpdamas parodė jį man.

Negalėjome susikalbėti tarpusavyje ir negalėjau paklausti, kam yra skirtas plaktukas, bet, manau, tikrai negalėjau supainioti man siunčiamos žinutės. Jo kūno kalba sakė: „Aš pasiruošęs jį panaudoti!" Pajutau adrenalino pliūpsnį savo kraujyje.

Kai žmogų veikia baimė ir adrenalinas, jame prabunda visi primityvūs instinktai. Tądien taip nutiko ir man. Aš ryžtingai nuėjau prie profesinės sąjungos aktyvistams skirto limonado dėžės ir į savo darbinių kelnių kišenes įsidėjau keletą raudonos ir mėlynos spalvos, sportui skirto gėrimo butelių.

Tai padariau tikrai ne dėl to, kad buvau labai ištroškęs. Paprasčiausiai aš bijojau. Kai kišenės buvo pilnos, į abi rankas pasiėmiau dar po butelį ir grįžau pas lenkus.

Vyriausias mano komandoje, garbaus amžiaus bičiulis mūrininkas bei „3F” profesinės sąjungos mūsų padalinio valdybos narys sustabdė mane. Kadangi jis buvo valdybos narys ir vyriausias pagal amžių, tai jis buvo mūsų mažos grupės vadovas.

Jis jautė didelę atsakomybę už visus veiksmus ir nenorėjo, kad profesinės sąjungos atstovai priimtų tokius sprendimus, dėl kurių blokada baigtųsi smurto protrūkiu.

- Ei, Jakobai, padėk atgal.

- Na jau ne, negi nematei plaktuko?

- Taip, bet mes nekovosime su jais.

- Aš visai nenoriu kovos, bet jei jie puls mus apsiginklavę, aš tikrai nelauksiu tuščiomis rankomis!

Taigi, tą 2008 m. popietę stovėdamas prie galinio įėjimo į statybvietę, turbūt pats iki galo nesupratau, ką aš darau. Dar blogiau, abu jaunieji kolegos palaikė mano pusę. Mes nepaisėme vyresniojo nuomonės ir būdami dar visiškai jaunais karštakošiais priėmėme sprendimą, kad reikia pulti.

Neatvažiavo joks automobilis, o lenkai labai greitai užsidarė vartus. Mes negalėjome su jais pasikalbėti ir išsiaiškinti. Gal tai buvo paprasčiausias nesusipratimas. O gal jie tikrai buvo pasiryžę nutraukti blokadą. Laimė, kad smurto protrūkis taip ir neįvyko.

Nuo to laiko, aš dažnai prisimenu šį atvejį. Tikrai nelaikau to šeimos tėvo iš Lenkijos, kuris parodė man plaktuką, savo priešu. Į jį žiūriu, kaip į savo kolegą, kuris dėl darbo turėjo palikti savo šeimą ir išvykti į kitą šalį.

Tada mes buvome priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, su savo skirtingais ginklais rankose. Kas žino, kaip dažnai pasaulyje pasikartoja panaši situacija? Kaip dažnai stovime priešiškai nusiteikę su ginklais rankose, vietoj to, kad ramiai pasikalbėtume apie konflikto priežastis, apie mūsų bendrą priešą, viltį ir ateitį?

Konkurencija dėl darbo vietų nebevyksta vien tik tarp Danijos darbuotojų. Dabar jie konkuruoja ir su darbuotojais iš Lenkijos, Rumunijos, Lietuvos, Portugalijos, Ukrainos bei daugelio kitų šalių.

Didžioji dauguma atvykusių darbuotojų nepriklauso jokiai profesinei sąjungai, todėl jie kelia grėsmę nusistovėjusiam aukštam atlyginimui bei geroms darbo sąlygoms Danijoje. Labai norėčiau, kad viskas būtų kitaip, tačiau realybė yra tokia ir jos negalima ignoruoti, kad ir kaip politikai bei ekonomistai to siektų.

Tikrai nesiūlau sprendimo, kad reikia uždaryti sienas ar išstoti iš Europos Sąjungos. Geriausias sprendimas yra tai, kad atvykę iš užsienio Daniją dirbti darbuotojai jungtųsi į Danijos profesines sąjungas ir būtų organizuoti.

Tačiau tai daug lengviau pasakyti, nei padaryti, nes Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos darbuotojai neturi tokios stiprios tradicijos būti profsąjungos nariais kaip danai. Danijos profesinėms sąjungoms taip pat yra sunku ir brangu tapti tokia profesine sąjunga, kuri kalba daugeliu kalbų.

Bet pokyčiai jau vyksta. Kopenhagoje statybininkus vienijančiame profesinės sąjungos skyriuje, kuriame dirbu ir aš, jau šiandien dirba profesionalūs darbuotojai, kurie kalba lietuvių, lenkų, rumunų, rusų, portugalų, vokiečių ir ispanų kalbomis.

Visus veiklius danus mokiname, kad jie turi kalbėtis su savo kolegomis iš užsienio ir paaiškinti  jiems apie danišką darbo modelį.

Skyriuje galite rasti lankstinukus apie kolektyvines sutartis. Jie yra išversti į 13 skirtingų kalbų, Skyriaus tinklapį galite skaityti penkiomis kalbomis, tame tarpe ir lietuviškai.

Galiausiai, mes kuriame profesinius klubus savo kolegoms iš užsienio, kad jų balsas profesinėje sąjungoje būtų išgirstas. Daugelis iš mūsų mano, kad geriausia Danijos darbuotojų atlyginimo ir darbo sąlygų apsauga yra sukurti tokį globalų darbuotojų judėjimą kokia yra ir pati globalizacija.

Straipsnio autorius Jakobas Matijasenas (Jakob Mathiassen) gimė 1977 m. Pagal profesiją jis yra armatūrininkas. Nuo 2001 m. veikliai dalyvauja profesinių sąjungų veikloje. Parašė tris knygas. Jo knyga „Kuriant kovą” (Building the struggle) 2014 m. buvo išversta į anglų kalbą. Nuo 2019 m. sausio dirba „3F” profesinėje sąjungoje narių organizatoriumi.

Į lietuvių kalbą išvertė Edita Drobienė

 

 

 

"Prašome paremti 0,6% GPM Lietuvos profesinę sąjungą "Solidarumas"

 

Paremti         Ne dabar