Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto plenarinėje sesijoje Ukrainos prezidento žmona Olena Zelenska kalbėjo apie Ukrainos vaikus.
Ketverius metus trunkantis karas Ukrainoje skaudžiausiai palietė tuos, kurie patys negali savęs apginti – vaikus. Nors skaičiai kalba patys už save, už kiekvieno jų slypi sugriautas gyvenimas, neišsipildžiusios svajonės ir vaikystė, kuri buvo nutraukta per anksti.
Remiantis oficialiais Ukrainos institucijų duomenimis, nuo plataus masto invazijos pradžios žuvo apie 700 vaikų, daugiau nei 2300 buvo sužeisti. Apie 20 tūkstančių vaikų buvo neteisėtai deportuoti į Rusiją ar okupuotas teritorijas, o sugrąžinti į šeimas pavyko tik maždaug 2000. Tai ne tik statistika – tai tūkstančiai likimų, kurių nebeįmanoma sugrąžinti į ankstesnę realybę.
Gyvenimas tarp sirenų ir slėptuvių
Daugeliui Ukrainos vaikų kasdienybė šiandien reiškia ne žaidimų aikšteles ar būrelius, o oro pavojaus signalus ir slėptuves. Ką reiškia mokytis rūsyje, kai virš galvos krenta raketos? Kaip susikaupti matematikos pamokai, kai bet kurią akimirką gali tekti bėgti slėptis?
Dažni elektros energijos tiekimo sutrikimai, šilumos trūkumas, apgadintos ar sugriautos mokyklos apsunkina ugdymo procesą. Nors dalis mokinių mokosi nuotoliniu būdu, tai nėra visavertė alternatyva – trūksta stabilaus interneto ryšio, techninių priemonių, o svarbiausia – saugumo jausmo.
Nematomos žaizdos
Fiziniai sužeidimai yra matomi, tačiau psichologinė žala – daug sunkiau išmatuojama. Pasak UNICEF, milijonai Ukrainos vaikų patiria ilgalaikį stresą, nerimą, miego sutrikimus, potrauminio streso simptomus. Daugelis jų matė sugriautus namus, neteko artimųjų ar buvo priversti skubiai palikti savo gimtuosius miestus.
Karas atėmė iš jų saugumo jausmą. Vaikai nuolat galvoja apie savo tėvus, kurie kariauja fronte, apie senelius ar giminaičius, likusius pavojingose teritorijose. Jie gyvena nežinioje, kuri tapo jų kasdienybės dalimi.
Net ir tie vaikai, kurie pasitraukė į kitas Europos šalis, susiduria su rimtais iššūkiais. Nauja kalba, nauja mokykla, nauja kultūrinė aplinka – visa tai tenka patirti kartu su neišgydytomis emocinėmis traumomis. Dalis jų jaučiasi izoliuoti, sunkiai integruojasi, praranda motyvaciją mokytis ar kurti ateities planus.
Vaikystė, kuri buvo pavogta
Vaikystė turėtų būti metas žaisti, svajoti, mokytis ir augti saugioje aplinkoje. Tačiau karo sąlygomis vaikai priversti suaugti per anksti. Jie išmoksta atpažinti ginklų garsus, žino, kur artimiausia slėptuvė, supranta, ką reiškia netektis.
Jungtinių tautų organizacija ir tarptautinė organizacija „Save the Children“ pabrėžia, kad Ukrainos vaikams būtina ne tik skubi humanitarinė pagalba, bet ir ilgalaikė psichologinė, socialinė bei švietimo sistemos atkūrimo parama. Sugriautas pastatas gali būti atstatytas, tačiau sužeistai vaikų psichikai reikės daug metų, kad ji atsigautų.
Ukrainos vaikų padėtis karo metu – tai ne vien Ukrainos tragedija. Tai visos tarptautinės bendruomenės atsakomybės klausimas. Vaikai neturi būti karo įkaitai. Jų teisė į saugią vaikystę, išsilavinimą ir ateitį turi būti ginama visomis įmanomomis priemonėmis.
Ukrainos vaikai Lietuvoje
Nuo 2022 metų Lietuva tapo saugiu prieglobsčiu dešimtims tūkstančių karo pabėgėlių iš Ukrainos, tarp jų – ir daugeliui vaikų. Jie atvyko su savo patirtomis traumomis, netektimis ir nežinomybe dėl ateities.
Lietuvos švietimo sistema susidūrė su iššūkiu – kaip užtikrinti ne tik ugdymo tęstinumą, bet ir emocinę paramą. Ukrainos vaikai buvo integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas, jiems organizuojamos lietuvių kalbos pamokos, teikiama psichologinė pagalba. Prie paramos aktyviai prisidėjo savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, mokyklų bendruomenės ir savanoriai.
Vis dėlto iššūkių išlieka. Dalis vaikų mokosi nuotoliniu būdu pagal Ukrainos programą, bandydami išlaikyti ryšį su savo šalies švietimo sistema. Tai reiškia dvigubą krūvį ir nuolatinę emocinę įtampą. Kiti susiduria su kalbos barjeru, kultūriniais skirtumais, socialinės integracijos sunkumais. Kai kurie gyvena laikinoje, nestabilioje aplinkoje, nežinodami, ar galės pasilikti Lietuvoje ilgesniam laikui.
Svarbų vaidmenį užtikrinant vaikų teises ir gerovę atlieka tokios institucijos kaip Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba bei įvairios pagalbos organizacijos. Tačiau vien institucinių pastangų nepakanka – būtinas nuolatinis visuomenės palaikymas ir supratimas.
Nematomos žaizdos ir ilgalaikė atsakomybė
Karas atėmė iš šių vaikų saugumo jausmą. Jie nerimauja dėl tėvų, kurie kariauja fronte, dėl artimųjų, likusių pavojingose teritorijose. Jie gyvena tarp dviejų pasaulių – saugesnės dabarties ir neramios tėvynės.
Lietuvai šis laikotarpis tapo solidarumo išbandymu. Ukrainos vaikų integracija – tai ne tik socialinė ar švietimo politika. Tai vertybinis pasirinkimas. Kiekviena suteikta pagalbos forma – nuo mokyklinio suolo iki psichologo konsultacijos – yra investicija į vaiko ateitį.
Ukrainos vaikų padėtis karo metu – tai ne vien Ukrainos tragedija. Tai ir mūsų, kaip Europos bendruomenės, atsakomybė. Vaikai neturi būti karo įkaitai. Jų teisė į saugią vaikystę, išsilavinimą ir ateitį turi būti ginama ne tik žodžiais, bet ir nuosekliais veiksmais.
Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė