Šie pamąstymai gimė ne iš teorijos ir ne skaitant įstatymus prie kavos puodelio.
Taip jau sutapo, kad pats neseniai tapau pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėju, o tuo pačiu metu valstybėje prasidėjo rimtesnės kalbos apie pareigūnų pensijų reformą.
Kai pamačiau, kokią pensiją po daugelio tarnybos metų man realiai numato valstybė, pasakysiu paprastai – pasijutau apgautas.
Ne todėl, kad tikėjausi kažkokių privilegijų ar gyvenimo kurorte valstybės sąskaita. Tiesiog tada pirmą kartą labai aiškiai pradedi skaičiuoti, kiek savo gyvenimo atidavei tarnybai: metus, naktis, savaitgalius, šventes, viršvalandžius, laiką su šeima, sveikatą.
Ir kada pamatai galutinį skaičių, savaime ateina mintis: ar tikrai buvo verta tiek brangaus gyvenimo laiko skirti valstybės tarnybai?
Laiko jau nebesusigrąžinsi.
Gal todėl ši reforma man tapo ne teoriniu klausimu, o labai asmenišku. Ir gal kaip tik dabar pats laikas apie tai kalbėti ne tik emocijomis, bet ir skaičiais.
Lietuvos pavyzdys: 25 metai tarnybos. O ką už tai gauname?
Pagal dabar galiojančią Lietuvos sistemą pareigūnui, kuriam taikomas 25 metų būtinojo tarnybos stažo reikalavimas, už pirmus 20 metų skaičiuojama po 1 procentą pensijos bazės, o už 21–25 metus – po 1,5 procento.
Matematika elementari:
20 metų × 1 proc. = 20 proc.
5 metai × 1,5 proc. = 7,5 proc.
Taigi po 25 metų tarnybos – 27,5 procento pensijos skaičiavimo bazės. Tokį skaičiavimo principą nurodo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Bet čia dar ne visas vaizdas.
Pareigūnas juk realiai uždirba ne vien pareiginę algą. Jis gauna atlyginimą už naktinį darbą, darbą švenčių ir poilsio dienomis, viršvalandžius.
Tačiau skaičiuojant dabartinę pareigūno valstybinę pensiją šios pajamos į pensijos bazę nėra įtraukiamos.
Tai ne mano nuomonė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 metais aiškiai konstatavo, kad dabartinis įstatymas nenumato pagrindo į pensijos skaičiavimo vidurkį įtraukti mokėjimų už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis bei viršvalandžius.
Štai čia ir atsiranda, mano akimis, viena didžiausių sistemos neteisybių.
Kai reikia dirbti naktį – tas darbas valstybei tikras. Kai reikia dirbti per Kalėdas – tikras. Kai reikia likti viršvalandžiams – tikras.
Bet kai ateina laikas skaičiuoti pareigūno pensiją, dalis to darbo tarsi išnyksta.
Paskaičiuokime paprastai. Tarkime, pareigūnas realiai uždirba 2 500 eurų bruto. Sakykime, dėl pensijos skaičiavimo taisyklių jo pensinė bazė sudaro tik 1 800 eurų.
Po 25 metų: 1 800 × 27,5 proc. = 495 eurai.
Žmogus realiai uždirbdavo 2 500 eurų, o speciali pensija už ketvirtį amžiaus tarnybos – 495 eurai. Tai sudaro mažiau nei penktadalį buvusio faktinio bruto atlygio. Ir čia jau nebereikia ilgų teorijų. Skaičius kalba pats.
Bet pažiūrėkime ir iš kitos pusės – kiek pats žmogus sumoka valstybei. Imkime tą patį 2 500 eurų bruto atlyginimą.
Pagal 2026 metų mokesčių sistemą, esant tokiam atlyginimui, darbuotojo VSD ir PSD įmokos sudaro 19,5 procento. Taikant 2026 metų NPD formulę, nuo tokio atlyginimo susidaro maždaug:
487,50 euro VSD ir PSD;
apie 482,61 euro GPM.
Iš viso – maždaug 970 eurų per mėnesį mokesčių bei socialinio ir sveikatos draudimo įmokų, o „į rankas“ žmogui lieka apie 1 530 eurų.
Dabar padarykime tik iliustracinį skaičiavimą – jeigu šiandieninius tarifus ir tokį pat atlyginimą mechaniškai pritaikytume visiems 25 tarnybos metams.
Per 25 metus žmogui būtų priskaičiuota: 750 000 eurų bruto atlyginimo.
Vien GPM – apie: 145 000 eurų. VSD ir PSD įmokų – apie: 146 000 eurų. Bendra suma – maždaug: 291 000 eurų.
Žinoma, tai nėra teiginys, kad visus tuos pinigus valstybė privalo žmogui grąžinti pareigūno pensija. Mokesčiai finansuoja visą valstybę, PSD – sveikatos sistemą, socialinio draudimo įmokos – įvairias socialines garantijas. Be to, per 25 metus mokesčių tarifai ir atlyginimai keičiasi.
Bet mastą šis pavyzdys parodo puikiai.
Žmogus dešimtmečius dirba valstybei, moka mokesčius ir įmokas, vykdo specialius tarnybinius įpareigojimus, turi daugiau apribojimų negu eilinis darbuotojas. Ir tada tarnybos pabaigoje pamato kelių šimtų eurų specialią pensiją. Manau, žmogus turi teisę paklausti: ar tai adekvati valstybės socialinė garantija?
O dabar dar atsiranda 55 metai. Štai čia būsimoje reformoje matau didžiausią pavojų. Tarkime, žmogus tarnybą pradėjo 20 metų. Po 25 metų jam 45-eri.
Jeigu jis turi teisę į 500 eurų pensiją nuo 45 metų, bet nauja sistema pasakytų: „Pensiją gausi tik nuo 55 metų“, per tuos dešimt metų jam nebūtų išmokėta: 500 × 12 × 10 = 60 000 eurų.
Jeigu pensija 600 eurų – 72 000 eurų. Jeigu 700 eurų – 84 000 eurų.
Todėl kai ministerija sakys: „Mes jūsų pensiją padidinome“, pirmas mūsų klausimas turėtų būti: O kiek metų vėliau ją pradėsite mokėti?
Nes galima labai gražiai parodyti: dabar – 500 eurų, po reformos – 700 eurų. Atrodo puikiai. Net 40 procentų daugiau.
Bet jeigu 500 eurų žmogus būtų gavęs nuo 45 metų, o 700 pradės gauti tik nuo 55-erių, prarastą 60 000 eurų sumą tas papildomas 200 eurų per mėnesį kompensuos tik po 300 mėnesių – 25 metų. Kitaip tariant, maždaug sulaukus 80 metų.
Čia jau ne politika. Čia paprasčiausia matematika.
Lenkijos pavyzdys
Lenkai jau buvo nuėję tuo keliu – ir apsisuko. Lenkijos pavyzdys šioje diskusijoje, mano nuomone, yra vienas svarbiausių.
Naujojoje jų sistemoje pareigūnui už 25 metų tarnybą skiriama 60 procentų pensijos bazės, o už kiekvienus papildomus metus – dar po 3 procentinius punktus.
25 metai – 60 proc.
26 metai – 63 proc.
27 metai – 66 proc.
28 metai – 69 proc.
29 metai – 72 proc.
30 metų – 75 proc.
Čia jau matau logiką.
Nori, kad patyręs pareigūnas tarnautų ilgiau? Padaryk taip, kad jam apsimokėtų. Dar svarbiau tai, kad Lenkijoje buvo nustatytas ir 55 metų reikalavimas kartu su 25 metų stažu.
Po profesinių sąjungų protestų ir susitarimo su valdžia Lenkija 2019 metais 55 metų reikalavimo atsisakė. Liko pagrindinė sąlyga – 25 metų tarnyba. Lenkijos Vidaus reikalų ministerija tai oficialiai įvardijo kaip susitarimo su profesinėmis sąjungomis įgyvendinimą.
Tai labai svarbi pamoka ir mums.
Estijos pavyzdys
Estijos pavyzdys dar įdomesnis. Jei norime jų 55 metų, imkime ir jų procentus.
Reikia būti tiksliems, nes Estijos speciali policijos pensijų sistema dabar iš esmės yra pereinamoji ir teisė į ją išlaikyta tam tikroms pareigūnų grupėms, tarp jų buvusiems tarnyboje iki 2019 metų pabaigos.
Tačiau pats modelis vertas dėmesio. Teisę į šią specialią pensiją turinčiam pareigūnui, sukaupus bent 20 metų policijos tarnybos, pensijos dydis yra 50 procentų pensijai skaičiuojamos bazinės algos, o už kiekvienus metus virš 20 pridedama dar po 2,5 procentinio punkto, iki 75 procentų ribos.
Vadinasi:
20 metų – 50 proc.
21 – 52,5 proc.
22 – 55 proc.
23 – 57,5 proc.
24 – 60 proc.
25 – 62,5 proc.
Taip, šioje sistemoje yra ir 55 metų riba. Bet tada mano klausimas labai paprastas. Jeigu Lietuvoje norime iš Estijos pasiimti 55 metus, tai gal pasiimkime ir 62,5 procento po 25 metų? Negali būti taip, kad iš Estijos pasiimame amžių, o Lietuvoje pasiliekame 27,5 procento.
Čia jau būtų ne gerosios užsienio praktikos perėmimas, o pasirinkimas tik to, kas palankiau valstybės biudžetui.
Norvegijos pavyzdys
Norvegija parodo, kad realūs priedai irgi yra realus atlyginimas. 2025 metais Norvegijos Aukščiausiasis Teismas sprendė dviejų Pakrančių apsaugos darbuotojų ginčą dėl laivo ir budėjimo priedų.
Kai kuriais laikotarpiais ginčijami priedai sudarė net apie 40 procentų faktinių metinių pajamų. Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad pagal taikytinas taisykles šie priedai turi būti įtraukiami į pensijos bazę.
Man čia svarbus ne pats Norvegijos įstatymas. Svarbus principas: jeigu didelė ir reguliari žmogaus atlygio dalis atsiranda dėl jo tarnybos pobūdžio, negalima apsimesti, kad skaičiuojant pensiją tos pajamos neegzistavo. Lietuvoje turėtume kalbėti apie tą patį.
Mano pasiūlymas nėra sudėtingas.
Pirma – 25 metai tarnybos turi suteikti teisę rinktis. Ištarnavai – turi teisę į pensiją. Nori tarnauti toliau – tarnauk.
Valstybei reikia tavo patirties? Tegul už kiekvienus papildomus metus būsima pensija didėja tiek, kad žmogui pačiam apsimokėtų pasilikti. Tai motyvacija, o pensijos užrakinimas iki 55 metų – ne motyvacija.
Antra – pensijoje turi atsispindėti realus reguliarus tarnybinis atlygis.
Naktinis darbas, šventinės dienos, pamainos, reguliariai dirbami viršvalandžiai neturi tiesiog išnykti, o kad nebūtų manipuliacijų prieš pat pensiją, galima imti trejų ar penkerių metų tokių pajamų vidurkį. Sprendimą galima rasti.
Trečia – jau tarnaujantiems žmonėms reforma neturi pabloginti sąlygų.
Paskaičiuokite pagal seną sistemą. Paskaičiuokite pagal naują. Taikykite žmogui palankesnį variantą. Štai tada bus galima sąžiningai pasakyti, kad reforma nieko nenuskriaudė.
Ir ketvirta – prieš susitarimą parodykite ne vien mėnesinę pensiją.
Parodykite kiek žmogus gaus po 25 metų, kiek po 30 m.. nuo kokio amžiaus, kas įeis į pensijos bazę ir kiek iš viso žmogui bus išmokėta iki 65, 70, 75 ir 80 metų. Tada jokių fokusų su skaičiais nebeliks.
O ką pasakyti jaunam žmogui?
Šitas klausimas, mano nuomone, apskritai vienas svarbiausių.
Valstybė nuolat kalba, kad trūksta policijos pareigūnų, pasieniečių, ugniagesių, kalėjimų sistemos darbuotojų. Norime jaunimo. Gerai. Bet jaunas žmogus šiandien moka skaičiuoti.
Mes jam siūlome dirbti naktimis, savaitgaliais ir per šventes, prisiimti riziką, tarnybinius apribojimus, vykdyti įsakymus ir didelę dalį gyvenimo pritaikyti prie tarnybos. O tada sakome: 25 metų gal neužteks. Palauk dar iki 55. Ir pensiją skaičiuosime ne nuo visko, ką realiai uždirbai.
Tai kodėl jaunas žmogus neturėtų paklausti: „O man verta 25 ar 30 geriausių savo gyvenimo metų atiduoti valstybės tarnybai?“
Ir čia nereikia kaltinti jaunimo patriotizmo stoka. Tai visiškai normalus klausimas. Patriotizmas yra svarbu. Tarnybos garbė yra svarbu. Bet valstybė, kuri tikisi iš žmogaus lojalumo 25 ar 30 metų, pati turi būti lojali savo pažadams tam žmogui.
Pabaigai
Aš nesu prieš pareigūnų pensijų reformą. Atvirkščiai – dabar pats labai aiškiai matau, kad ji būtina. Reikia normalesnių pensijų. Reikia indeksavimo. Reikia realių tarnybos pajamų įtraukimo. Reikia minimalių garantijų. Reikia motyvacijos patyrusiam pareigūnui pasilikti tarnyboje.
Bet nereikia dar vienos reformos, kai vienoje vietoje žmogui kažką pridedame, o kitoje tyliai pasiimame daugiau.
Jeigu viena ranka duodame 200 eurų didesnę pensiją, bet kita ranka jos mokėjimą atidedame dešimčiai metų, turime garsiai pasakyti ir apie tuos prarastus 60, 70 ar 80 tūkstančių.
Jeigu rodome Estijos 55 metus – parodykime ir Estijos pensijos procentus. Jeigu kalbame apie europinę praktiką – imkime ne vien tai, kas patogu biudžetui. Ir svarbiausia – nepamirškime žmogaus, kuris stovi visų šių formulių gale.
Kai pats tapau pensininku ir pamačiau galutinį skaičių, pirmas jausmas buvo nusivylimas. Todėl nenorėčiau, kad po 20 ar 25 metų šiandieninis jaunas pareigūnas jaustų tą patį ir sau pasakytų: „Reikėjo rinktis kitą kelią.“
Manau, būtent apie tai ir turėtų būti ši reforma. Ne apie tai, kiek valstybė gali sutaupyti pareigūno sąskaita, o apie tai, kiek verta žmogaus tarnyba valstybei, nes valstybė savo naudą tikrai paskaičiuos.
Prieš derybas mūsų pareiga – iki paskutinio euro paskaičiuoti pareigūno.
Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” narys Zurab Sopromadze