Savo straipsnio I dalyje ( skaityti čia) buvo daugiausia rašoma apie tai, ką šiandien pareigūnai turi ir ką gali prarasti, jeigu pensijų reforma bus padaryta taip, kad vienoje vietoje jiems kažkas pridedama, o kitoje – atimama.
Dabar norėčiau pasvarstyti ką galima pasiūlyti?
Lietuvai nebūtina kopijuoti Lenkijos, Prancūzijos ar kitų valstybių sistemos, bet jeigu kitur yra protingų sprendimų, kodėl jų neįvertinus ir nepritaikius mūsų pareigūnams?
Man svarbiausia viena- po reformos žmogus turi gauti ne miglotą pažadą, o aiškias ir iš anksto žinomas garantijas už tarnybą. Todėl pateikiu 8 variantus diskusijai.
1. 25 metai tarnybos – teisė rinktis
Jeigu valstybė nustato 25 metų būtinąjį tarnybos stažą, jį ištarnavęs žmogus turi įgyti teisę į pensiją. Nori išeiti – išeina, nori ir gali tarnauti toliau – tarnauja. Jei valstybei reikia jo patirties, tada už papildomus metus turi būti mokama tiek, kad žmogui pačiam būtų verta pasilikti.
Lenkijoje naujos sistemos pareigūnui po 25 metų tarnybos numatyta 60 proc. pensijos bazės, o už kiekvienus papildomus metus ji didėja dar po 3 procentinius punktus. Be to, Lenkija atsisakė papildomo 55 metų reikalavimo kaip sąlygos tokiai pensijai.
Tai, o ne pensijos „užrakinimas”, yra motyvacija!
2. Rizikinga tarnyba turi turėti didesnę vertę
Čia man labai įdomus Prancūzijos principas.
Aktyvios policijos tarnybos pareigūnams ten taikoma vadinamoji 1/5 bonifikacija – prie pensinio stažo pridedamas penktadalis faktiškai aktyvioje policijos tarnyboje ištarnauto laiko, ne daugiau kaip penkeri papildomi metai. Paprastai tariant,- 5 metai tokios tarnybos pensijai gali būti verti 6 metų.
Kodėl panašaus principo negalėtų būti Lietuvoje?
Nuolatinės naktinės pamainos, operacinis darbas, pasienio ruožas, konvojavimas, tiesioginis darbas su nuteistaisiais, ugniagesių operacinė tarnyba ir kitos objektyviai rizikingos funkcijos žmogų veikia kitaip nei įprastas administracinis darbas. Kalendoriniai tarnybos metai yra tie patys, o tarnybos kaina žmogui – ne visada.
Todėl gal verta pradėti skaičiuoti ne tik metus, bet ir kokioje tarnyboje tie metai buvo praleisti?
3. Realiai uždirbtas atlygis turi matytis pensijoje
Jeigu žmogus 10 ar 20 metų nuolat dirbo naktimis, savaitgaliais, per šventes, pamainomis – tai nėra atsitiktinės pajamos. Tai jo tarnybos dalis.
Todėl tokie reguliarūs mokėjimai turi turėti įtakos pensijai, o kad nebūtų piktnaudžiavimo prieš pat išėjimą į pensiją, galima skaičiuoti, pavyzdžiui, 3 ar 5 metų vidurkį.
Valstybė būtų apsaugota nuo dirbtinio atlygio pasikėlimo, o pareigūnas – nuo situacijos, kai po dvidešimties metų naktinio darbo skaičiuojant pensiją paaiškėja, kad tų naktų tarsi nebuvo.
4. Kiekvienas turi matyti savo pensiją dar tarnaudamas
Man šitas pasiūlymas vienas praktiškiausių. Sukurkime asmeninę pareigūno pensijos paskyrą. Prisijungei ir matai:
ištarnauta – 18 metų 4 mėnesiai;
šiandien jau užsitarnavau – X Eur;
jeigu ištarnausiu 25 metus – Y Eur;
jeigu 30 metų – Z Eur;
rizikos stažo sukaupta – tiek;
į pensijos bazę įtrauktos pajamos – tokios.
Kodėl žmogus turi 25 metus tikėti sistema ir tik paskutinę tarnybos dieną sužinoti galutinį skaičių? Socialinė garantija turi būti pareigūnui matoma, o ne slepiama įvairiose formulėse!
5. Pakeitus taisykles žmogus negali prarasti to, ką jau užsitarnavo
Čia, mano nuomone, turėtų būti viena pagrindinių reformos garantijų.
Valstybė gali reformuoti sistemą, bet žmogus, kuris jau ištarnavo 10, 15 ar 20 metų, neturi kiekvieną kartą pradėti žaidimo iš naujo. Reformos dieną jo jau sukauptos teisės turi būti užfiksuotos.
Dar paprasčiau būtų pereinamuoju laikotarpiu paskaičiuoti: kiek jam priklausytų pagal seną sistemą, o kiek – pagal naują. Ir žmogui taikyti palankesnį variantą.
Tada reforma iš tikrųjų gerins, o ne perskirstys nuostolius.
6. Po 25 metų patirtį pirkime, o ne pasiimkime nemokamai
Valstybė sako, kad trūksta patyrusių pareigūnų. Suprantama. Bet tada kyla paprastas klausimas: kiek valstybei verta 25 ar 30 metų patirtis?
Jeigu pareigūnas jau įgijo teisę į pensiją, bet valstybė nori, kad jis pasiliktų, galima mokėti atskirą ilgalaikės tarnybos išmoką ir kartu didinti būsimą pensiją. Tada žmogus pats apsisprendžia: išeiti dabar ar dar kelerius metus gerai apmokamai tarnauti.
Man toks modelis daug sąžiningesnis negu pasakyti: „Tarnausi ilgiau todėl, kad iki 55 metų pensijos neduosime.“
7. Pensijos grindys turi būti ne vien skaičius eurais
Jeigu šiandien įstatyme įrašysime 400 ar 500 eurų, po dešimties metų dėl infliacijos ir atlyginimų augimo vėl galime atsidurti ten pat.
Todėl minimali pareigūno pensija turėtų būti susieta su objektyviu ekonominiu rodikliu – pavyzdžiui, šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar jo mediana, nes jei kyla atlyginimai ir pragyvenimo lygis, kartu turi judėti ir minimali garantija. Tuomet nereikės kas kelerius metus iš naujo prašyti politikų: „Gal dabar pridėkite dar 50 eurų.“
Sistema turi veikti savaime.
8. Sukaupta tarnyba turi priklausyti žmogui, o ne institucijos pavadinimui
Pareigūnas per 25 ar 30 metų gali tarnauti ne vienoje sistemoje: policijoje, VSAT, Kalėjimų sistemoje, priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ar kitose statutinėse institucijose.
Jeigu žmogus visą laiką tarnavo Lietuvos valstybei, reformuojant sistemą neturi atsirasti naujų sienų tarp institucijų. Stažas, rizikos koeficientai ir kitos jau įgytos pensinės teisės turi keliauti kartu su žmogumi.
Pareigūnas tarnauja valstybei, o ne pastato, kuriame dirbo, iškabai.
O dabar svarbiausia – ką apie tai manote jūs?
Šitie aštuoni punktai nėra paruoštas įstatymas.
Tai pasiūlymai diskusijai. Gal kažkuris geras. Gal kažkuris visiškai netinka. Gal tarnaujantys pareigūnai ar jau pensijoje esantys kolegos turi daug geresnių minčių.
Todėl norėčiau, kad šį kartą komentaruose būtų ne tik „pritariu“ ar „nepritariu“. Pabandykime labai konkrečiai. Parašykite:
1. Kurie 3 iš šių 8 pasiūlymų jums svarbiausi?
2. Kurio pasiūlymo atsisakytumėte arba keistumėte?
3. Ko čia trūksta – kokią dar garantiją pats įrašytumėte į reformą?
Labai norėčiau išgirsti ir dabartinius pensininkus – jūs jau žinote, kur teorija baigiasi ir prasideda realybė.
Dar svarbiau išgirsti šiandien tarnaujančius, nes būtent jums ši reforma gali galioti po 5, 10 ar 20 metų. Ir čia nesvarbu, esate profesinės sąjungos narys ar ne. Pensijų įstatymas neskirstys žmonių pagal narystę profesinėje sąjungoje – jis bus taikomas visiems. Todėl ir savo nuomonę dabar turi teisę, o mano manymu – ir pareigą, išsakyti kiekvienas.
Kreipkitės į savo profesines sąjungas. Klauskite jų pozicijos. Siūlykite savo variantus. Diskutuokite, nes kai įstatymas jau bus priimtas, sakyti „mes norėjome kitaip“ bus gerokai per vėlu.
Profesinėms sąjungoms čia tenka kita pareiga – ne konkuruoti tarpusavyje, o surinkti žmonių nuomones, atsirinkti stipriausius pasiūlymus ir prie derybų stalo ateiti su viena bendra pareigūnų pozicija.
Po šios diskusijos jau bus galima matyti ne vien mano ar profesinių sąjungų vadovų nuomonę, o visų pareigūnų nuomonę ko iš būsimos pensijų sistemos iš tikrųjų jie nori patys.
Ir man atrodo, kad nuo to ir turėtų prasidėti normalios derybos. Jeigu jau reformuojame – padarykime vieną kartą normaliai: ne valstybei prieš pareigūną, ne pareigūnui prieš valstybę, o taip, kad po 25 ar 30 metų abi pusės galėtų pasakyti, kad susitarimo buvo laikomasi.
Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” narys Zurab Sopromadze