Teisėtvarka privalo apginti darbuotojų teises

autorius Ričardas

UAB „Vilniaus viešasis transportas“ profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Jonas Petraška išplatino viešą kreipimąsi su pasiūlymais kaip pagerinti Lietuvos teisinės sistemos darbą, kad ši geriau apgintų darbuotojų teises.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIAMS, POLITIKAMS MOKSLININKAMS

Profesinių sąjungų aktyvistams

Jonas Petraška

tel.:  868617384

e.p.: jopetraska@inbox.lt

Saugumas

Lietuvos Respublikos Konstitucija 21 str. 2 ir 3 dalys:

Žmogaus orumą gina įstatymas;

Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Gerai, kad šiuo metu žmogaus orumo, iš jo pasityčiojimo, taip vadinamo mobingo temomis vyksta diskusijos. Tai vyksta jau ir tarptautiniu lygiu. 2019 m. birželio mėn. 21 d. Ženevoje priimta Konvencija Nr. 190, „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“. Bet tai ir rodo, kad tema yra aktuali, ir tik diskusijų maža. Įstatymas tai yra tokia knyga. Konstitucija pati savaime negali pakilti nuo lentynos ir eiti ginti žmogaus orumo.

Tuo turi užsiimti atsakingi asmenys. Ta veikla turi būti aktyvuota.

„Esu įsitikinęs, kad bet kokia mūsų gyvenimo pažanga yra galima tik išugdžius, įtvirtinus moralės standartą, pagal kurį už savo žodžius ir poelgius žmogus būtų atsakingas ir sau pačiam ir kitiems.“ (Prezidento Valdo Adamkaus biografija 2021 m. 295 pusl.)

Mes sakome žmogaus gyvenimas yra absoliuti vertybė. Privalome apgaubti jį tiesa ir teisingumu, įstatymų ir valstybės institucijų globa. Visa man suteiktos prezidentinės valdžios galia aš sieksiu, kad Lietuvoje įsitvirtintų sąžininga ir dora, rūpestinga ir paslaugi, atsakinga ir morali visų lygių valdininkija, kurios pagrindinis principas būtų ne valdyti, o tarnauti, t. y. padėti, patarti ir, žinoma, spręsti.“ (298 pusl.)

Manau, turėtume ir mes prisiimti gerbiamo Prezidento įsipareigojimus savo kompetencijos ribose.

Prieš 42 metus man pačiam teko patirti patyčias, bandymus mane išgyvendinti iš darbo. Buvo sukurtos brigadų tarybos, nepaklusniems darbuotojams suvaldyti. Buvau žeminamas savo bendradarbių, kurie po to atsiprašinėjo, prisipažino, kad jiems taip buvo liepta.

O tai buvo už tai, kad kėliau problemas, kurios, tada buvusios valdžios nuomone, turėjo būti slepiamos.

Dabar, tie patys veiksmai, kurie prieš mane buvo, prieš 42 metus, vykdomi UAB „Vilniaus viešasis transportas“, prieš kai kuriuos vairuotojus. Jau savo noru priverstinai išvarė iš darbo vieną autobuso vairuotoją, kuris pabandė sąžiningai dirbti ir išaiškinti, kas jam trukdė, paieškoti teisingumo. Šiaulių medikė nusižudė. Šis vairuotojas vos vos nepadarė to paties. Kai direktoriui priminiau apie tokią aplinkybę, jis bandė patarti man, pasiūlyti tam vairuotojui kreiptis į pagalbos liniją. Aš pabaigiau ir patikslinau jo mintį: pas psichiatrus?

 Direktorių užplūdo emocijos, jeigu aš dar kartą tai paminėsiu, jis netoleruos ir man dėl to kažkas tai atsitiks.

Savižudybės

Savižudybė yra tragedija.

Taigi, jeigu pastebime, kad žmogus yra kažkuo susirūpinęs, pirmiausia, turime susirūpinti savo atsakomybe, kuo mes galime padėti.

Psichologo pagalba yra naudinga tik tada, kai situacija yra be realios pagalbos galimybių, pavyzdžiui dėl sunkios ligos, arba pats savo neatsakingais veiksmais, ar dėl savo kaltės į tokią situaciją pateko. Psichologo pagalba labai naudinga, sprendžiant šeimos problemas, kadangi į šeimos reikalus niekas negali kištis, neįmanoma nustatyti šeimos santykių detalių normų, nes tai kiekvieno žmogaus jausmai ir jie skirtingi ir neliečiami.

Tačiau, jeigu žmogus kovotojas, ieško teisingumo, tai jam pasiūlyti psichologą, bus pareiškimas: „aš tavimi netikiu”, „tu esi kvailas ir nesigydai“, „tau reikia psichiatrinės“. Žmogus nori valgyti, jam reikia duonos, negalima vietoje to siūlyti degtinės. Žmogui reikia teisingumo, o psichologas jam pasakas papasakos!

Psichiatrų paslaugos, nestabilumo epizodas lieka asmens charakteristikoje visam gyvenimui.

Toks išankstinis, neprofesionalus paslaugos teikimas turi susidorojimo požymių.

Reklamos ruošiamos su psichologiniu „prieskoniu“. Žmonės perka, gydosi, kartais susiluošina, atiduoda pinigus, kita ką turi, daro sau kenkiančius veiksmus pašalinių asmenų psichologinėmis priemonėmis.

Tokia praktika buvo populiari sovietiniais laikais. Kas nepatenkintas – į psichiatrinę! Ten visada yra priemonių nepatenkintą apraminti legaliais narkotikais, priversti pačiam piliečiui pripažinti save neveiksniu! Nėra žmogaus – nėra problemos!

Būdami atsakingi už žmogaus likimą, darbdavys už darbuotojo arba profesinės sąjungos lyderis už profesinės sąjungos nario, turime prisiimti ir kaltę, jeigu likimas bus tragiškas. Kai žmogaus niekas nesupranta, nenori išklausyti, žmogus nepraranda proto (bent jau ne visada), bet praranda gyvenimo prasmę. Tai nėra beprotybė, o logiškas išmastymas. Žmogus daro sau žalą, paskelbia bado streiką ir ne dėl depresijos, o taip reiškia protestą.

Ir tai sudaromas precedentas: kovoti beprasmiška. O skriaudikai dėl to pajunta nebaudžiamumą. Visuomenės erozija plečiasi.

Bet kurią problemą sprendžiant, būtina pirmiausia išsiaiškinti, nustatyti diagnozę ir pašalinti priežastis.

Ne nuo psichologų ar psichiatrų reikia pradėti.

Teisėjų kompetencija.

Yra toks posakis: žuvis pūva nuo galvos.

Problemų sprendimų kokybei didžiausią įtaką daro aukščiausio lygio teisės institucijų, teismų taip vadinama praktika. Jų pavyzdžiu seka visos kitos teisinės institucijos (žemesni teismai, Valstybinės darbo ir kitos inspekcijos).

O šiai praktikai didžiausią įtaką daro tiek Civilinio, tiek Baudžiamojo kodeksų atitinkamos nuostatos, kad teisėjai priima sprendimus vidiniu savo įsitikinimu. Toliau pratęsiama, visapusiškai išnagrinėjus visas aplinkybes įstatymo pagrindu. Tačiau kada ginčo aplinkybės jau išnagrinėtos „visapusiškai“, ką dar reikia išsiaiškinti, o ko ne, teisėjas vėl sprendžia savo vidiniu įsitikinimu. Ir nepalankiais reikalavimais ištirti arba vertinti aplinkybes konkrečiai, savo sprendimuose nieko neargumentuoja, o parašo: „kitais kausimais teismas nepasisako, nes jie neturi reikšmės bylai“.

Tokiu būdu ginčų sprendimas priklauso ne nuo teisingumo, o nuo sprendžiančio organo asmenų absoliutaus vidinio įsitikinimo, kuris priklauso nuo tų asmenų momentinės nuotaikos ir nuo daugelio jį įtakojančių kitų aplinkybių.

Įstatymai daugumoje yra labai konkretūs ir aiškūs, ypač civilinėse bylose advokatas 90 % turi žinoti, kas teisus, ir kas turi laimėti bylą ir tai išaiškinti atstovaujamajai šaliai.

Išsilavinusių piliečių, advokatų, prokurorų ir teisėjų supratimai apie įstatymą, kiekvienoje ginčo stadijoje turi sutapti.

Svarstant pradžioje paminėto autobuso vairuotojo išgyvendinimą iš darbo, tiek darbo ginčo metu, tiek konsultacinio pokalbio metu įmonėje, tiek renginyje dėl mobingo profsąjunginiame renginyje Valstybinės darbo inspektorės buvo labai mandagios, bet matėsi, kad nors suprantančios turinčios ginti darbuotojo teises, jaučiasi labai nepatogiai, bando išsisukti nuo nepatogių klausimų atsakymų, vis skundžiasi, kad patyčias (mobingą) sunku įrodyti, net kai yra vaizdo įrašai, arba kai tikrai buvę vaizdo įrašai buvo piktybiškai nuslėpti, arba net tiesiai, kai posėdžio metu laidomos žmogaus orumą žeidžiančios replikos. Jos nedrįsdavo to įvertinti, paguodė, kad mes dar galime kreiptis į teismą, aiškiai bijojo atsakomybės, kurios gali būti pareikalauta.

Be abejo, jų išsakyta nuomonė gali būti pateikta kitose arba analogiškose ginčų stadijose. Tačiau jeigu ji teisinga, tai leistų tik profesionaliai išspręsti tuos ginčus. Savo veiklos apimtyje teisės jos negali nežinoti. Jos gali suklysti. Tai arba parodys jų kvalifikacijos lygį, arba neklysta tas, kas nedirba, iš klaidų mokomės.

Valstybinės darbo inspekcijos argumentas viename oficialiame atsakyme (citata):

Jeigu yra teisės aktų aiškinimas, ir aiškina oficialus asmuo, tai toks aiškinimas negali būti neoficialus, tačiau gali būti atitinkamo lygio. Jo lygį įvertins institucija, kurioje tokiu aiškinimu bus vadovaujamasi. Asmuo užima pareigas, turi žinoti jas ir tai, kas su jomis susiję, atitinkamus teisės aktus.

Toliau: teikdami konsultacijas darbo santykių klausimais, nevertina konkrečių aplinkybių? Tai apie ką tada Valstybinės darbo inspekcijos konsultantai gali kalbėti? Valstbinė darbo inspekcija teikia konsultacijas, bet negali aiškinti. Tai čia kuo skiriasi konsultavimas ir aiškinimas?

Konsultacija, tai ir yra aiškinimų komplektas. Konsultavimasis skiriasi nuo aiškinimo tuo, kad kai vienas asmuo aiškina, tai kitas klauso ir neaišku ar supranta. O konsultavimas yra tas pats aiškinimas, tik čia klausytojas gali užduoti klausimus arba net nesutikti su aiškinimu, o aiškintojas turi atsakyti į klausimus ir apginti savo poziciją. Bet vistiek aiškina.

Nevertina faktinių aplinkybių? Įstatymas juk neveikia tuštumoje. Kad įstatymas veiktų, turi būti subjektai ir aplinkybės. Įstatymo norma taikoma toms aplinkybėms, kurioms ji skirta. Įstatymas neatskiriamai susijęs su aplinkybėmis.

Jeigu įstatymu numatyta bausmė, tai parašyta už ką. Pati bausmė yra verdiktas, o už ką – aplinkybė.

Todėl konkrečiame ginče Valstybinės darbo inspekcijos atstovai ne darbo ginčo procedūros procese, tik negali priimti verdikto, nes tam reikia situaciją ištirti, ar tikrai, kaip teigia viena ar kita pusė buvo, ar tikrai buvo tos aplinkybės, apie kurias kalbama. Bet konsultuoti turėtų pagal tas aplinkybes, kurios suformuluotos klausimu.

Darbo inspekcijos ir teisėjo nuomonės gali skirtis (nors to neturėtų būti). Jeigu ginče remiamasi tomis nuomonėmis, bet jos kertasi su teise, tai galima jas atmesti, tačiau reikia argumentuoti. O teismui patogiau, kad inspektoriai nekištų nosies, kur nereikia, nereikėtų vardinti, kokias aplinkybes laikyti nereikšmingomis, ir priimti sprendimą savo vidiniu įsitikinimu.  

Be kita ko, teismai nesiima nagrinėti bylų dėl tokių darbdavio taikytų priemonių, nuo kurių nenukenčia darbuotojo atlyginimas, nėra materialinės žalos, laikydami, kad tai neturi reikšmės šalims, sakysime paprastas įspėjimas.

Iš tikrųjų darbuotojui tai turi reikšmę ir laikytina, kad tai yra garbės ir orumo byla. Darbuotojas „pakabinamas“, jaučiasi strese, laukia už ką gali būti priimtas pakartotinas toks sprendimas. Tai gali būti persekiojimo arba diskriminacijos pradžia, už antrą tokį patį reiškinį darbuotojas jau gali būti atleistas iš darbo darbdavio valia. Tai gali būti įspėjimas ne už tai, ką darbuotojas padarė ar nepadarė, o potekstinis reikalavimas būti lojalesniu, nesiginčyti.

Todėl, jeigu darbuotojas tai ginčija, teismai turėtų spręsti ir tokias bylas, tokį darbdavio sprendimą įvertinti arba panaikinti.

Kitas dokumentas.

Energetikos ministerija nustatė taisykles, elektros energijos tiekėjams su vartotojais sutartims sudaryti. Tiekėjai taisyklių nesilaiko. Užklausus ministeriją paaiškinimo, iš ministerijos gautas atsakymas (citata):

Tai kaip ministerija sukūrė tą dokumentą? Miegodama, po to neprisimena sapno?

Tokioje situacijoje ministerijos aiškinimas yra viršesnis už teismo. Teismas gali vertinti tik, ar sukurtas produktas neprieštarauja kitiems teisės aktams, ir jeigu taip yra, gali jį panaikinti, bet negali jo pakeisti. Teismas turi įpareigoti, tą pačią instituciją, ar pataisyti sukurtą produktą arba kitaip spręsti problemą.

Sakysime neseniai buvo pandemija. Atitinkamos institucijos kūrė vakcinas. Arba kitos institucijos sukūrė kokias nors technines mašinas. Ir tik tos institucijos galėjo nustatyti instrukcijas, kaip jomis naudotis, ne teismas. Jeigu tos vakcinos ar kita produkcija kažkam pridarė žalos, tai teismas galėjo įvertinti atsakomybe, tačiau tik, kai ekspertai nustatys priežastis, pagal kurias paaiškės kaltė, o ne iš karto teisėjo vidiniu įsitikinimu.

Kiekvienas darbuotojas ir kiekviena institucija už savo darbą turi prisiimti atsakomybę už instrukciją, kaip tuo naudotis, ir pareigą paaiškinti, kodėl ji padarė taip, o ne kitaip!

O jie nėra įgalioti?

Šiuo metu advokatai nežino (nėra įgalioti oficialiai aiškinti), kokį įstatymą kaip supranta pirmos instancijos teisėjai, o tie nežino, ką galvoja aukštesnių teismų teisėjai ir teismų pirmininkai. Ir kitų, ginčus sprendžiančių, ar jų aplinkybes konsultuojančių institucijų (inspekcijų) atstovai prilyginami debilams, kurie nieko nežino.

Yra nuomonė, kad įstatymus gali aiškinti tik Konstitucinis teismas. Kyla klausimas, kaip mes galime įstatymus vykdyti, jeigu jų nesuprantame, negalime aiškinti, supranta tik Konstitucinis teismas?

Konstitucinio teismo sprendimas skiriasi nuo kitų asmenų teisės aiškinimo, tik statuso lygiu, įgydamas teisės akto sampratą, privalomą vykdymui. Kitos institucijos įstatymų aiškinimas, gali būti ginčytinas. Tačiau institucijos, teisėtai, turinčios tam įgaliojimus sukūrusios teisinį aktą, aiškinimas turi būti viršesnis už teismo, jeigu jis neprieštarauja įstatymui. Teismas negali perdaryti jokios sutarties jokių teisinių aktų. Kitaip tai būtų ne teisinis valdymas, o teisminis valdymas (viena raidė pridedama), o tai jau prievartinis valdymas, diktatūra.

Kol teismo sprendimas nepriimtas, įvykį arba ginčą vertina įgaliotos institucijos. Piliečiai gali turėti savo nuomonę, bet ji dažnai susidaro emocijų pagrindu ir gali būti klaidinga. Kokia nors piliečių grupė negali reikalauti iš teismo priimti sprendimą pagal tą nuomonę, tačiau gali įrodinėti ją atitinkant įstatymui ir diskusijose galutinai įvertinti sprendimu. O jau priėmus sprendimą, draudžiama ar ne draudžiama, visuomenė pagal gaunamą informaciją teisingai ar neteisingai vis tiek jį vertina savo pasitikėjimu ar nepasitikėjimu teismais ir teisėsaugininkais. Kitaip būtų draudžiama minties ir žodžio laisvė.

Teisėjai yra (turi būti) nepriklausomi ne tik nuo kitų asmenų, bet ir nuo savo paties vidinio poveikio. Bet nuo įstatymo jie turi būti priklausomi ir dėl ginčo turi priimti sprendimą pagal įstatymą, net jeigu asmeniškai teisėjui atrodytų kitaip (jo vidinis įsitikinimas būtų kitoks). Jeigu teisėjas kategoriškai nesutinka su įstatymo nuostata, jis turi nusišalinti nuo tos bylos (kaip ir atvejais, esant asmeninio suinteresuotumo) arba iš viso atsisakyti teisėjo darbo. Teisėjas irgi yra žmogus ne iš kitos planetos, turi savo emocijas, savo gyvenimo patirtį, gyvena toje pačioje visuomenėje. Nors jis turi būti nešališkas, bet jis bus nešališkas tik, jeigu priimdamas sprendimus, vadovausis tik išimtinai įstatymų normomis arba normų ribose.

Faktai

Pora pavyzdžių iš aukščiausio lygio teismų sprendimų.

Teismo išlaidos.

CPK 98 str. reglamentuoja: „1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

3. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.“,

Teisiajai šaliai nustatant teisingumą teismo išlaidos yra tam tikra reali materialinė žala. Neteisingumo neturėjo būti. Jeigu vienos šalies teisėti interesai buvo pažeisti kitos šalies veiksmais, tai ta kita šalis pažeidė kokią nors teisinę normą. Jei ta norma nebūtų pažeista, nebūtų teismo ir nebūtų tų išlaidų. Konstitucijos 30 str.  2 d. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“. Toks įstatymas yra CPK 98 str.

Aukščiausio Teismo teisėjų kolegija išdrįso priimti sprendimą už pagalbą advokato padėjėjai išlaidų nepriteisti, kadangi Advokatūros įstatymu numatyta, kad advokato padėjėja negali atstovauti aukščiau pirmosios instancijos teisme.

Vienas dokumentas kalba apie advokato padėjėjo pagalbą, kitas – apie teismo išlaidas. Abu dokumentai skirtingi.

Aukščiausio lygio teisėjai suplakė, sutapatino pagalbą su atstovavimu.

Jeigu skirtinguose dokumentuose kalbama apie reiškinius skirtingais pavadinimais ir skirtingais vertinimais, tai turbūt ir reiškiniai kažkuo skiriasi. Įstatymus kūrė ne trys Seimo nariai (kaip teisėjų kolegija), gal jie matė skirtumą.

Advokato padėjėja suprato CPK 98 str. ir tiesiogiai, patikino klientą, kad laimėjus bylą, mokestis už pagalbą paruošti dokumentą apeliaciniam teismui bus priteistas. Byla pagal apeliacinį skundą pragulėjo apygardos teisme apie metus. Per tą laiką Aukščiausiame teisme ir buvo priimtas aukščiau paminėtas sprendimas. Tuo pagrindu jau apeliaciniame teisme bylą laimėjusiai šaliai už advokato padėjėjos kliento vardu paruoštą dokumentą išlaidos nebuvo priteistos. Advokatai skėsčioja pečiais, paaiškinti nieko negali, prieštarauti teismui nedrįsta. Skųsti tokį apeliacinio teismo sprendimą, reikštų užvilkinti teismo sprendimo įsigaliojimą ir rizikuoti iš viso galimybe pasinaudoti išloštu rezultatu. Tai jau taip vadinama teisminė praktika, kuri teismuose aukščiau įstatymo.

Teisinę pagalbą, jeigu sugeba (patarimu, teisinių dokumentų paruošimu) gali teikti bet kas. Pagalbai suteikti nereikia jokio oficialaus įgaliojimo.

Ir teismas negali priteisti už pagalbos suteikimą asmeniui tik, jeigu jis neturi tam licencijos, nes tai būtų pagalbą teikusio asmens nelegalios pajamos, arba jeigu pagalba teikiama pagal jos teikėjo užimamas pareigas ir už tai gaunamą reguliarų atlyginimą. Advokato padėjėjas už tokias paslaugas turi teisę gauti atlyginimą nustatyta tvarka, tame tarpe, kaip ir advokatas – iš kliento.

Atstovavimas yra dalyvavimas teismo posėdyje, taip pat paruošti dokumentus, kaip oficialus atstovas pasirašyti, kaip įgalioto atstovo savo vardu. Jeigu pagal įgaliojimą savo vardu advokato padėjėjas nieko nepareiškia, tai popieriuje surašytas dokumentas laikytinas kaip patarimas ir negali būti laikomas atstovavimu, kadangi jį pasirašo bylos dalyvis (ieškovas ar atsakovas), o pagalba yra įteisinta CPK 98 str. Teismas įstatymo galios panaikinti negali.

Priteisimas neteisiajai šaliai teismo išlaidų įtakotų tos šalies vengimą teisių pažeidimų arba jeigu taip atsitiktų, greičiau sutikti su taikos sutartimi. Taigi Aukščiausio teismo teisėjai įtakoja, kad ir neteisios šalys skųstųsi. Teismui ir advokatams bus darbo. Išsilaikys teisėjų darbo vietos, jeigu jie net ir kyšių neimtų, o advokatai turi iš esmės atstovavimo monopolį, už valandą darbo ima kelis šimtus eurų.

Kitas pavyzdys.

Konstitucinis teismas.

Konstituciniame teisme irgi dirba aukščiausio rango teisėjai. Ne taip seniai Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad vairuotojui už antrą ar trečią kartą pakliuvusiam už vairo su viršijimu leistiną vairuotojui alkoholio poveikį, atimti vairuotojo pažymėjimą10-iai metų yra per daug, pakanka penkerių metų.

Mane nustebino ne tai, kokį sprendimą priėmė iš esmės (dėl metų skaičiaus), bet Konstitucinio teismo pirmininko paaiškinimo argumentai, kodėl jie priėmė tokį sprendimą.

Konstitucinio teismo pirmininkas paminėjo Konstitucijos 31 str. 5 d., kuriuo draudžiama už tą patį nusikaltimą bausti 2 kartus. Tai yra teisėjų nuomone vairuotojas gauna baudą, arba traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir dar teisių atėmimas, dvi bausmės už tą patį nusikaltimą???

Teisinė sistema nežino, kas yra bausmė.

Bausmė, tai būtų Konstitucijoje apibrėžtų, pagrindinių teisių suvaržymas: laisvės suvaržymas, turto ar turto dalies išreikalavimas, kokio tai darbo atlikimas prievarta ir/ar nemokamai. Tai yra Konstitucijoje išvardintų teisių suvaržymą galima laikyti bausme, jeigu nėra nurodyta, kad jos dar reguliuojamos įstatymu (pavyzdžiui teisė streikuoti) arba kitokia tų teisių įgyvendinimo tvarka. Tokią išvadą aš padariau, vertindamas realias situacijas, kaip ne teisininkas. Tačiau tai neprieštarauja ir Baudžiamajam kodeksui. Baudžiamojo kodekso 42 str. 1 d. išvardinta konkrečiai, kokios gali būti bausmės (viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas, laisvės atėmimas iki gyvos galvos). Teisių atėmimo šiame sąraše nėra.

Kodėl, jeigu atimama vairavimo teisės 10-iai metų, yra bausmė, o jeigu 5-iems, tai jau ne? Jeigu laikyti tai bausme, tai ir viena ir kita yra bausmė, tik skirtingo griežtumo. Tada nesvarbu kuriam laikotarpiui atimtos teisės, negalima būtų taikyti, jokios kitos baudžiamosios atsakomybės arba taikant kitą bausmę, negalima atimti teisių. Nes tai būtų dvi bausmės už tą patį nusikaltimą???

Konstitucijoje 48 str. numatyta teisė pasirinkti darbą bei verslą. Tai yra konstitucinė žmogaus teisė. Tačiau piliečiui pasirinkus darbą ar verslą, niekas tik negali varžyti jo siekių pasirinkti darbą, bet dirbti pasirinktą darbą teisę žmogus dar turi įgyti, tai yra išmokti, įgyti įgūdžius, turėti tam tikrą sveikatos, tame tarpe psichologinės lygį, ir jeigu to darbo kam nors reikia (yra laisvų tokio darbo vietų). O ir turimą teisę galima prarasti, sutrikus sveikatai, kitaip su savo darbu nesusitvarkančiam piliečiui. Taigi vairavimas su neleistinu alkoholio poveikiu, prilygintinas žmogaus tai veiklai tinkamumo trūkumu.

Žmogaus sveikatos duomenų, gebėjimų, išsilavinimo lygio teisingas įvertinimas negali vadintis bausme. Automobilis, panašiai, kaip ir šaunamasis ginklas, juo galima sužeisti arba nužudyti. Todėl jį valdantis asmuo turi būti stabilios psichikos. Teisių atėmimas nėra bausmė, tik nustatymas, kad dėl sveikatos lygio žmogus vairuoti negali. Jam gali būti duodamas ir 5 metų laiko tarpas „pasigydyti“. Per tą laiką neturėtų pasireikšti ligos (polinkio į svaigalus) požymiai. O pasikartojus ne tik už vairo, bet ir dėl žmogaus kaltės smurtui artimoje aplinkoje, alkoholio poveikio įtaka kitiems ženkliems teisės pažeidimams, laikas (5 metams) galėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo panašaus paskutinio pažeidimo iš naujo.

Teisių atėmimas numatytas Baudžiamojo kodekso 67 straipsniu ir įvardintas kaip baudžiamojo poveikio priemonė. Taigi teisėjai nesugebėjo atskirti baudžiamojo poveikio priemonę nuo bausmės.

Antra vertus, mano nuomone, tai ir baudžiamojo poveikio priemonė dar nėra tikslus įvardijimas. Jeigu jau baudžiamojo poveikio, tai galima suprasti, kaip bausmė. Ten išvardintos ir tokios priemonės, kaip turtinės žalos atlyginimas, įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas. Tai aiškiai priemonės žalai arba dėl nusikaltimo nuostoliams atlyginti. Taigi tai yra priemonė kitų asmenų teisėms ir saugumui užtikrinti.

Jeigu žmogus pasiskolino pinigų, nenori gražinti, padarė kažkam žalą, nenori atlyginti, nemoka elementų savo vaikams, o teismas tai priteisia, tai negalima laikyti bausme, o laikytina prievarta vykdyti savo pareigas, kurias jis turėtų vykdyti ir be teismo sprendimo.

Čia nėra bausmės požymių. Pagal poreikį gali būti taikomos kelios tokios priemonės. Baudžiamojo kodekso 73 str. numatyta, kad tokios priemonės nesubendrinamos su bausmėmis.

Aš, nebūdamas teisininku, net neskaitęs baudžiamojo kodekso straipsnių supratau, kad tai yra taip, tik po to paskaičiau, o aukščiausio rango teisėjai to nesuprato. Tai yra teisėjų kvalifikacijos požymiai.

Taigi pripažinti atimti vairavimo teises 10-iai metų arba sumažinti teisių atėmimą nuo 10-ies iki 5-erių metų, yra Konstitucinio teismo kompetencija, vadovaujantis Konstitucijos 48 str., dirbtinai nevaržant žmogaus siekio vairuoti, su aukščiau paminėtomis sąlygomis, o ne dėl to, kad tai būtų antra bausmė už tą patį nusikaltimą.

Tai yra ir Tarptautinio teismo sprendimo precedentas: Rolando Pakso teisei pretenduoti į prezidentus ar Seimo narius, draudimas negali būti amžinas arba neadekvatus pagal aplinkybes.

Konstitucinio teismo teisėjų argumentai parodo teisėjų kompetenciją.

Teismo sprendimo padariniai

Kiekvienas neteisingas teismo sprendimas yra Lietuvos valstybės išdavimas. Jis sukelia nepasitikėjimą savo valstybe, jos teisingumu, poreikį ieškoti įstatymo spragų, galimybes apeiti įstatymą, nepagarbą įstatymui, tiesiog pažeisti įstatymą, daryti nusikaltimus ir juos slėpti.

Dėl to visos kitos „ligos“, korupcija, diskriminacija, nusižudymai, riaušės, nužudymai, netgi karas (o karas tai čia pat).

Neteisingas teismo sprendimas yra diversija, veikla nedraugiškų užsienio šalių naudai, taip kaip ir šnipinėjimas. Nedraugiškos šalys gaudys tokius momentus, juos išpūs daugiau, negu bus iš tikrųjų, panaudos propagandai prieš šalies teisinę sistemą.

Teisėją, priimantį neteisingą sprendimą, pažeidžiantį kieno nors konstitucines teises, galima prilyginti užsienio šnipui ar diversantui, kenkiančiam valstybei, nekalbant apie teisėjo PRIESAIKOS SULAUŽYMĄ.

Kam teisėjui priimti PRIESAIKĄ, jeigu po to ji paslepiama po storu „neperšaunamu“ nepriklausomumo sluoksniu?

Teisėjo priesaikoje yra žodžiai: „vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus,“, Konstitucijos 109 str.  yra žodžiai: Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.”

Kiekvienas, prasilenkiantis su įstatymu, teismo sprendimas yra teisėjo priesaikos sulaužymas.

Priesaikos sulaužymas vertintinas kaip sunkus nusikaltimas.

Įstatymų turi laikytis visi, kiekvienas žmogus.

Svarbiausia ypač, kad įstatymus šventai vykdytų kiekvienas vadovas ir kiekvienas, tuo labiau aukščiausio rango teisėjas. Paskui tokius iki žemiausio rango sektų visi kiti asmenys, įstatymų laikytųsi visi, netgi kas ne labai norėtų. Įstatymų nesilaikyti atsirastų gėda prieš visuomenę, išsivystytų tradicijos, taip galėtų būti įgyvendintas klasikinis TEISINGUMAS.

Teisingumo priežiūra.

Teisėsaugos institucijoms, nei teisėjams, nei prokurorams, nei advokatams nėra naudinga viską spręsti teisingai.

Jeigu teisingumas būtų realiai įgyvendintas, ir visi piliečiai jo dorai laikytųsi, tai jo priežiūrai reikėtų daug mažiau ir teisėjų ir prokurorų, kitų teisės priežiūros darbuotojų, advokatų, sumažėtų tokio patogaus, iš išorės garbingo ir, esant galimybėms dirbti aplaidžiai, labai pelningo, nerizikingo darbo vietų. Todėl atsakingi teisės pareigūnai ir specialistai: teisėjai, prokurorai, tyrėjai, advokatai nėra suinteresuoti, kad klasikinis teisingumas būtų įgyvendintas.

Taigi teisingumo sistema, dirbtinai susikurdama sau darbo vietas, parazituoja piliečių sąskaita!

O šiuo metu teisėsaugą prižiūri tik teisėsauga. Ar čia nėra interesų konflikto?

Teisėsauga praktiškai yra persekiojanti institucija. Ji „savus“ kartais šališkai gina, kartais atsiranda konkurencija vienos teisinės institucijos su kita arba vieno pareigūno su kitu. Vietoje to, kad, esant reikalui, peržiūrėti dokumentus ir juos įvertinti teisės atžvilgiu, pasijungiama prie telefonų klausymo, vaizdo kamerų stebėjimo, kitokiomis pasiklausymo ar sekimo techninėmis priemonėmis, bei asmeniškai fiziškai sekami, žeminami atskiri pareigūnai, net teisėjai ar piliečiai, ir po to metų metais turi darbo teisminiuose posėdžiuose, ima atlyginimus, o rezultatas – arba nukenčia nekalti žmonės, arba šnipštas, už kurį neatsako šnipštą sukūrę asmenys.

Didžiulė gėda Lietuvai, kai buvo areštuoti 8 teisėjai ir dar keliasdešimt teisininkų. Iš viso kyla klausimas, ar tai buvo kalti tie, kuriuos areštavo, ar tie, kurie areštavo? Ko gero buvo ir tokių ir tokių. To neturėjo būti, jeigu bylos būtų nagrinėjamos pagal įstatymus, o teisėjai ir kiti teisininkai neštų atsakomybę už sprendimų priėmimus, nukrypstant nuo įstatymų, interpretuojant įstatymus, kitaip iškraipant teisę, netrukus tam paaiškėjus.

Paradoksas: kai kenčiame nuo teisės taikymo padarinių, kurie priklauso nuo teisėjų, o reikia ginti pačius teisėjus. Čia jau trūkumas ne teisėjų darbe, o SISTEMOJE.

Per daug Lietuvoje persekiojimo ir nepasitikėjimo.  

Teisėsaugoje negali būti konkurencijos. Vienoje ir toje pačioje šalyje negali būti dviejų šalies prezidentų, dviejų konstitucijų, negali būti konkurencijos tarp Konstitucijos, ja pagrįstų visų įstatymų, kitų teisės normų ir teisminės praktikos.

Kodeksas parašytas valstybine lietuvių kalba.

Reikia ne laukti, kokia bus teisminė praktika, koks viršininkas kada ir ko pareikalaus, patars ar pamokys, o mokytis lietuvių kalbos, skaityti, kas parašyta ir tuo vadovautis.

Teismai privalo nagrinėti ginčus valstybine kalba, mokėti ją ne taip kaip ją moka kitakalbiai arba kaip lietuviai moka užsienio kalbas, o gramatiškai perskaityti ir suprasti kodeksus, kitus įstatymus, Konstituciją. Jeigu kas neaišku, reikėtų kreiptis pas kalbininkus. Valstybinės kalbos komisija turėtų išaiškinti žodžių ir jų junginių reikšmes. Gali būti teisinis aktas suredaguotas neaiškiai, tada reikėtų kreiptis į teisės aktą sukūrusią instituciją, kad ji patikslintų, ką ir kaip norėjo įteisinti, o ne teisėjui „išradinėti dviratį“.

Visiems žinoma, kad neklysta, kas nedirba, jeigu tikrai klaida, kartais tenka atleisti, tačiau teisėjo klaida labai brangiai kainuoja ne pinigais, o gyvenimais.

Kartais piktinamasi, kad nusikaltėlis turi daugiau teisių, nei auka. Tačiau proceso metu labai svarbu, kad nebūtų apkaltintas ar pasmerktas nekaltas, todėl tyrimas turi būti labai kruopštus ir ne emociškas.  

Teismus prižiūrėti turi tokia institucija, kurios darbo vieta nuo teismų veiklos apimties nepriklausytų ir būtų suinteresuota, kad ji būtų mažesnė.

Tik šeimininkas gali paskaičiuoti ir nuspręsti, kas jam mažiausiai kainuoja. O šalies šeimininkas yra jos Prezidentas ir Seimas.  

Respublikos Prezidentas negali nurodyti teismams, kaip turi būti priimamas sprendimas konkrečioje byloje, tačiau jau priimtą sprendimą vertinti gali, žinoma, tik įstatymams atitikimo pagrindais.

Prezidentas skiria teisėjus ir tam tikra nustatyta tvarka pagal įstatymą gali juos atleisti, kadencijai nepasibaigus. Be abejonės jis tai gali daryti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik esant neabejotinam pagrindui.

Šiuo metu teisėjai nušalinami tik kai atlieka kokį nors chuliganišką veiksmą ar nenuslepiamą nusikaltimą (kyla klausimas, kaip toks asmuo iš viso tapo teisėju?), arba kai neįtinka teismo pirmininkui arba kitai aukštesnei valdžiai (tai jau aukštesnės valdžios priesaikų laužymas).

O jeigu Prezidentas neatlieka savo darbo arba jį atlieka netinkamai, jam interpeliaciją gali organizuoti Seimas.

Taigi Seimo nariai taip pat negali nurodyti teisėjui sprendimą priimti konkrečiu atveju, tačiau jie įstatymą sukūrė, yra už jį atsakingi, turėjo žinoti, kokiam tikslui jis reikalingas, kaip juo naudotis (jį taikyti). Jeigu, jų nuomone, teismo sprendimas, pagal įstatymu nustatytą tikslą, nesutampa, turi apsispręsti, ar taisytina įstatymo redakcija, siūlyti naują įstatymo redakciją, kuri teisėjui būtų suprantamesnė, ar organizuoti interpeliaciją teisėjui, dėl priesaikos sulaužymo. Teisėjas turi taip taikyti įstatymą, kaip Seimo nariai nustatė įstatymo pavidalu, kaip ir kitos institucijos, savo įgaliojimais vykdančios kažkokią veiklą, už kurią ir yra atsakingos.

Turi būti budrūs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai, kurie turi išnagrinėti ginčus, dėl kurių yra įtarimų, kad sprendimai buvo priimti pažeidus tokį ar kitokį įstatymą. Tai turi būti teisininkai arba gerai susipažinę su teisės normomis, gebantys analizuoti ir suprasti savo patarėjų teisės aiškinimus. Jiems nereikia nagrinėti kiekvieno ginčo iš naujo. Tam yra ketvirtoji valdžia – žiniasklaida. Jeigu per žiniasklaidą jau paviešinta visuomenei kokie nors kurioziški  teismų sprendimai, turi būti teisėsaugos pareigūnų ir politikų sujudimas, galimai, kažkas tikrai negerai.

 Antra vertus pagal tokią informaciją visuomenė padaro išvadas. Tas „negerai“, kaip minėta, išviešina precedentą, kuo galima pasitikėti ar nepasitikėti, vadovautis įstatymais ar ieškoti korupcinių kelių.  

Todėl būtina kažką daryti, arba uždrausti  laisvą žiniasklaidą, arba jos duomenis tinkamai vertinti ir reaguoti. Mįslė Seimo nariams – daryti ?

Gali būti:

Prezidentas neatlieka savo pareigų, nekeldamas pagrįstų pretenzijų teisėjams arba

Prezidentas be reikalo kišasi į teismų veiklą, atleidžia teisėją, neišnagrinėjęs priežasčių iš esmės nepagrįstai ir neteisėtai.  

Laikraštis „Lietuvos rytas“ ir kitos žiniasklaidos priemonės pateikia gausybę pavyzdžių, pranešdamas visai Lietuvai, kas vyksta.

Jeigu žiniasklaidos priemonė apšmeižė Prezidentą, ji turi nešti atsakomybę. Jeigu paskleidė teisybę, tai yra medžiaga tyrimui ir turi atsakyti kalti asmenys, tame tarpe ir Prezidentas.

Pagal laikraščio „Lietuvos rytas“ duomenis, kai kurie Lietuvos prezidentai, neskaitant Rolando Pakso, kuris ją pergyveno, interpeliacijos verti.

Jeigu galime – privalome

Lietuvoje, kur „šviesa ir tiesa“ mūsų žingsnius turi lydėti, darbo rinkoje situacija nuo baudžiavinės skiriasi tik tuo, kad pabėgus nuo „dvarponio“ (darbdavio), bėglio niekas neieškos, todėl primygtinai prašau atsižvelgti į čia išdėstytas aplinkybes, jas įvertinti sukurti savo išvadas, teikti konkrečius siūlymus  atitinkamoms institucijoms, nagrinėti susitikimuose, seminaruose, kituose renginiuose.

Jeigu galime, o tuo labiau, jeigu esame už tai dar ir atsakingi, turime pareigą – privalome!!!  

Kol politikai nesusimastys teisingumo  atžvilgiu, šviesa gal ir neužges, bet tiesa mūsų tikrai nelydės. Jeigu ne mes, tai kas?

Ypač dabar svarbi 2019 m. birželio mėn. 21 d. Ženevoje priimta Konvencija Nr. 190, „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“, kurią ratifikuoti Lietuva kol kas delsia, o kai  kurios partijos, kovojančios už darbdavių neapribotas galias, tikriausiai kovos, kad ji ir nebūtų niekada ratifikuota.

Šiuo metu aktualūs teisingumo principai.

  1. Kiekvienas asmuo svarstantis, nagrinėjantis arba priimantis sprendimus ginčuose, pirmiausia privalo įsijungti savo asmeninį atsakomybės jausmą, nenusišalinti nuo vertinimo pagal teisės aktus visų su ginču susijusių aplinkybių ir vertinimo rezultatų neslėpti, o pripažinti, kokios buvo;
  2. Kiekvienas ginčas per teisinę sistemą turi būti sprendžiamas tik vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais;
  3. Siekti, kad būtų bendra teisės norma teismams tokiais atvejais, kai už teisės nuostatos nevykdymą nėra sankcijos, pripažinti faktus (jeigu jie įrodyti) ir įpareigoti pašalinti arba nutraukti pažeidimus (ne būtinai bausti, kuo mažiau bausti), o jeigu tai nebūtų vykdoma, pakartotinai būtų sankcija už teismų sprendimų nevykdymą;
  4. Kiekvienam piliečiui – teisinį saugumo jausmą, keliant teisėtus reikalavimus, negali būti diskriminuojamas teisės atžvilgiu;
  5. Pripažinti, kad kiekvienas neteisingas teismo sprendimas yra teisėjo PRIESAIKOS sulaužymas ir Lietuvos valstybės išdavystė;
  6. Siekti, kad būtų ratifikuota 2019 m. birželio mėn. 21 d. Ženevoje priimta Konvencija Nr. 190, „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“.