Darbo vietų kūrimas – ES pirmininkaujančios Italijos politikos ašis

2014 m. rugsėjo 26 d. neeiliniame Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto II grupės posėdyje kalbėta apie konstitucines reformas, kurios bus įgyvendinamos Europos Sąjungai pirmininkaujančioje Italijoje. Italija priversta įgyvendinti darbo rinkos reformas, nes šalies konkurencingumas mažėja, nedarbas aukštas. Net 40 procentų jaunų žmonių neturi darbo. Labai paplitusi šešėlinė ekonomika. Didžiausias rūpestis – užimtumas.

Krizės laikotarpiu Italijoje prarastas vienas ketvirtis darbo vietų. Darbo vietų kūrimui reikalingos investicijos vien struktūrinių darbo rinkos reformų nepakaks. Tačiau kolkas, atrodo, darbo vietų kūrimas – tik politikų kalbose. O reikia konkrečių darbų – investicijų į inovacijas, „žaliąją“ ekonomiką, socialines paslaugas.

Įgyvendinant darbo rinkos reformas, ketinama reformuoti Italijos nacionalinę ekonomikos ir darbo tarybą.

Profesinių sąjungų atstovai tikisi, jog ši socialinio dialogo institucija nebus visai panaikinta, tik reformuota. Nors politikai mano, kad taryba neatitinka šios dienos poreikių yra per silpna. Socialinis dialogas tampa labiau individualizuotas.

Tačiau socialinio dialogo svarba dėl ekonominių ir politinių priežasčių didėja. Italijos nacionalinė ekonomikos ir darbo taryba įkurta 1957 m., ją sudaro 64 nariai: 22 profesinių sąjungų atstovai, 17 darbdavių organizacijų atstovų, 9 laisvųjų profesijų atstovai, 6 atstovai iš socialinių paslaugų ir savanoriškų organizacijų, 8 ekspertus skiria Italijos prezidentas, 2 – ministras pirmininkas.

Taryboje atstovaujami visi socialiniai partneriai, jos pagrindinė funkcija yra skatinti socialinį dialogą tarp įvairių interesų grupių bei Vyriausybės ir parlamento. Socialinis dialogas yra pagrindinė priemonė darniai socialinei plėtrai šalyje užtikrinti. Italijos nacionalinės ekonomikos ir darbo tarybos veiklos sritys: Ekonominė ir fiskalinė politika; Sektorinė ekonominė politika; Pramoniniai santykiai: kolektyvinės derybos, atlyginimai; Darbo rinkos politika; Moterų padėtis darbo rinkoje; Jaunimo užimtumas; Energetikos politika ir aplinkosauga; Europinių institucijų reformos; Europos 2020 strategija; Socialinė politika (socialinė įtrauktis, neformali ekonomika, lyčių lygybė, viešosios paslaugos). Rengiami įvairūs pranešimai.