Lietuvos kalėjimų tarnyboje (LKT) nuolat kalbama apie augantį pareigūnų trūkumą, sudėtingą naujų darbuotojų paiešką ir būtinybę stiprinti bausmių vykdymo sistemą.
Tačiau tuo pačiu metu patyrę pareigūnai iš darbo išleidžiami lengva ranka, o kai kuriais atvejais jų pareigybės naikinamos arba žmonės priverstinai perkeliami į kitus struktūrinius padalinius.
Neseniai buvo viešai paskelbta informacija apie Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime planuotą Saugumo valdymo skyriaus dieninės pamainos specialistų pareigybių naikinimą. Pareigūnams jau buvo įteikti LKT vadovo pasirašyti įspėjimo lapeliai, nors bausmių vykdymo sistemoje nuolat trūksta darbuotojų.
Tik po Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos raštiško kreipimosi į Teisingumo ministeriją situacija, kaip skelbiama, buvo sustabdyta.
Nurodoma, kad 2026 m. liepos 13 d. Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė įpareigojo LKT direktorių per tris dienas panaikinti su pareigybių naikinimu susijusius įsakymus bei pareigūnams įteiktus įspėjimo lapelius, kol darbuotojai dar neišėjo iš darbo.
Taip pat paskelbta, kad ateityje sprendimai dėl pareigūnų pareigybių perskirstymo turės būti derinami su Teisingumo ministerija, o LKT iki 2026 m. rugpjūčio 21 d. įpareigota parengti naujų pareigūnų pritraukimo planą.
Ši situacija kelia labai rimtą klausimą: Kaip galima rengti naujų pareigūnų pritraukimo planus, kai tuo pačiu metu jau dirbantys, apmokyti ir patyrę pareigūnai stumiami iš pareigų arba perkeliami prieš jų valią?
Kas būtų atsakęs už pasekmes, jeigu socialiniai partneriai nebūtų kreipęsi į ministeriją?
Kas būtų atsakęs už dar didesnį etatų neužpildymą, papildomą darbo krūvį likusiems pareigūnams ir būtinybę valstybės lėšomis ruošti naujus darbuotojus?
PASKAIČIUOKIME.
Vieno naujo pareigūno parengimas nėra vien kelių mėnesių mokymas. Valstybė apmoka:
– kandidatų atranką ir patikrinimus;
– sveikatos bei fizinio pasirengimo vertinimą;
– profesinį mokymą;
– dėstytojų, instruktorių ir mentorių darbą;
– uniformą, ekipuotę ir specialiąsias priemones;
– šaudymo, taktikos ir reagavimo mokymus;
– darbo užmokestį praktikos laikotarpiu;
– laiką, per kurį naujas pareigūnas tampa savarankišku darbuotoju.
Todėl preliminariai galima vertinti, kad:
vieno naujo pareigūno atranka, profesinis parengimas ir realus įvedimas į savarankišką tarnybą valstybei gali kainuoti apie 20 000–30 000 eurų;
15–20 metų tarnavusio pareigūno sukaupto profesinio kapitalo atkuriamoji vertė gali siekti apie 40 000–90 000 eurų;
praradus 10 patyrusių pareigūnų, jų pakeitimo ir profesinio kapitalo atkūrimo vertė gali sudaryti apie 400 000–900 000 eurų;
praradus 50 pareigūnų – apie 2–4,5 milijono eurų;
praradus 100 pareigūnų – apie 4–9 milijonus eurų.
Tai nėra per visus tarnybos metus išmokėtas darbo užmokestis. Atlyginimas buvo mokamas už atliktą darbą.
Tai yra valstybės investicijos į pareigūno parengimą, kvalifikaciją, specialųjį pasirengimą, praktinius gebėjimus, vadovavimo patirtį ir gebėjimą savarankiškai veikti sudėtingomis bei pavojingomis sąlygomis.
Naujas darbuotojas per kelis mėnesius netampa 15 ar 20 metų patirties turinčiu pareigūnu.
Tokios patirties negalima atkurti vien paskelbus naują konkursą ar parengus gražiai atrodantį pritraukimo planą.
KUR LKT VIDAUS KONTROLĖ IR ATSAKOMYBĖ?
Ar LKT vadovybė analizuoja, kodėl pareigūnai išeina iš tarnybos?
Ar atliekami nepriklausomi išėjimo pokalbiai?
Ar vertinama, kodėl iš tam tikrų kalėjimų ir padalinių žmonės traukiasi dažniau?
Ar tikrinama, ar tam neturi įtakos netinkamas vadovavimas, psichologinis spaudimas, galimas mobingas, favoritizmas, nepagrįsti perkėlimai arba darbuotojų problemų ignoravimas?
Ar LKT už vidaus kontrolę ir korupcijos prevenciją atsakingi padaliniai domisi tik eilinių pareigūnų klaidomis, ar taip pat vertina vadovų sprendimus, jų motyvus ir valstybei sukeltas pasekmes?
Vidaus tarnybos statutas tarnybinį nusižengimą sieja ne tik su neteisėtu veikimu, bet ir su pareigų neatlikimu arba netinkamu jų atlikimu dėl kalto neveikimo.
Vadovas atsakingas ne vien už įsakymo pasirašymą. Jis privalo organizuoti tarnybą, racionaliai valdyti personalą, vertinti rizikas ir numatyti savo sprendimų pasekmes.
Jeigu tyrimu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtų ar nepagrįstų vadovų sprendimų valstybė patyrė realią žalą, turėtų būti vertinama:
tarnybinė atsakomybė;
drausminė atsakomybė;
vadovų tarnybinės veiklos įvertinimas;
realiai patirtos žalos apskaičiavimas;
materialinės atsakomybės ir regreso taikymo galimybė, kai nustatytos visos įstatymuose numatytos sąlygos.
Vien pareigūno prašymas išeiti iš tarnybos dar neatsako į klausimą, kodėl jis buvo parašytas. Jeigu žmogus išeina dėl ilgalaikio spaudimo, nepagarbos, neteisingų sprendimų ar visiško vadovų abejingumo, būtina vertinti ne tik darbuotojo parašą, bet ir visas aplinkybes, kurios jį privertė priimti tokį sprendimą.
REIKALAVIMAI LKT VADOVYBEI
Viešai paskelbti, kiek pareigūnų per pastaruosius penkerius metus išėjo iš kiekvieno kalėjimo ir struktūrinio padalinio.
Atskirai nurodyti, kiek išėjusių pareigūnų turėjo daugiau kaip 10, 15 ir 20 metų tarnybos stažą.
Paskelbti darbuotojų kaitos rodiklius pagal konkrečius padalinius ir jų vadovus.
Nurodyti, kiek pareigūnų išėjo savo prašymu, buvo perkelti, atleisti dėl sveikatos ar kitų priežasčių.
Atlikti anonimines išėjusių pareigūnų apklausas, kuriose nedalyvautų jų tiesioginiai vadovai.
Įvertinti, ar pareigūnų išėjimui neturėjo įtakos galimas mobingas, psichologinis spaudimas, favoritizmas, kerštas už kritiką, nepagrįsti perkėlimai ar nesaugios darbo sąlygos.
Viešai pateikti oficialią vieno naujo pareigūno atrankos, mokymo, aprūpinimo ir parengimo savikainą.
Įvertinti, kiek valstybės lėšų buvo investuota į išėjusių patyrusių pareigūnų kvalifikaciją ir specialųjį pasirengimą.
Nustačius neteisėtus sprendimus ar kaltą neveikimą, pradėti tarnybinius patikrinimus ir spręsti atsakingų vadovų atsakomybės klausimą.
Prieš naikinant pareigybes ar priverstinai perkeliant pareigūnus, privalomai atlikti personalo, saugumo, finansinių ir socialinių pasekmių vertinimą.
Parengti ne tik naujų darbuotojų pritraukimo, bet ir patyrusių pareigūnų išlaikymo planą.
Užtikrinti realų, o ne formalų socialinį dialogą su darbuotojų atstovais prieš priimant sprendimus, turinčius tiesioginę įtaką pareigūnų darbo vietoms ir saugumui.
Kauno kalėjimo situacija parodė, kad dalis LKT vadovybės sprendimų gali būti sustabdyti tik įsikišus Teisingumo ministerijai ir socialiniams partneriams.
Tačiau taip neturėtų veikti profesionali valstybės institucija. Kiekvienas sprendimas naikinti pareigybę, perkelti pareigūną arba išleisti patyrusį žmogų iš sistemos turi būti pagrįstas, apskaičiuotas ir asmeniškai atsakingų vadovų paaiškintas.
Pareigūnas nėra vien skaičius etatų lentelėje. Tai valstybės pinigais parengtas profesionalas, kurio patirtis kuriama dešimtmečiais.
Kai dėl neapgalvotų sprendimų prarandamas patyręs pareigūnas, sąskaitą apmoka ne sprendimą pasirašęs vadovas. Ją apmoka valstybė, visuomenė ir likę pervargę pareigūnai.
Gana lengva ranka naikinti pareigybes, stumdyti žmones ir išleidinėti profesionalus, o paskui skųstis, kad trūksta darbuotojų.
Pirmiausia būtina atsakyti į klausimą: kas konkrečiai atsako už tai, kad valstybės parengti ir dešimtmečius tarnavę žmonės nebenori arba nebegali likti Lietuvos kalėjimų tarnyboje?
Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” narys Zurab Sopromadze