Pateikti Gegužės 1-osios reikalavimai

autorius Ričardas

2021 m. balandžio 30 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė nusiuntė Lietuvos Prezidentui G.Nausėdai, Seimo pirmininkei V.Čmilytei -Nielsen ir Ministrei Pirmininkei I.Šimonytei raštą, kuriame minint Tarptautinę darbo ir Darbininkų globėjo Šv.Juozapo dieną keliamos skaudžios Lietuvos darbuotojams problemos ir raginama jas spręsti. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2021 m. gegužės 1 d., minės Tarptautinę darbo ir darbininkų globėjo Šv. Juozapo dieną, 11.00 – 13.00 val. pravažiuodami automobilių kolona per Vilnių, ir surengs piketus prie Seimo, Vyriausybės rūmų ir Prezidentūros.

Pateikiame visą raštą.

Jo Ekscelencijai Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei – Nielsen

Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei

DĖL GEGUŽĖS 1-OSIOS REIKALAVIMŲ

Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2021 m. gegužės 1 d., minės Tarptautinę darbo ir darbininkų globėjo Šv. Juozapo dieną, 11.00 – 13.00 val. pravažiuodami automobilių kolona per Vilnių, ir surengs piketus prie Seimo, Vyriausybės rūmų ir Prezidentūros.

1886 m. Čikagoje gegužės 1 d. prasidėjo streikas, kuris virto daugiatūkstantine demonstracija, reikalaujančią 8 valandų darbo dienos, kurią išvaikant žuvo protestuojantys darbuotojai. Vėliau ši diena tapo tarptautine darbuotojų solidarumo diena, o 1955 m. Romos popiežius Pijus XII paskelbė Gegužės 1-ąją darbininkų globėjo Šv.Juozapo diena.

Tuomet buvo sakoma, kad siūlymas įteisinti 8 val. darbo dieną yra neįgyvendinamas populizmas, kuris sužlugdys ekonomiką ir pablogins darbuotojų gerovę. Tačiau tai nepasitvirtino ir XX amžiuje 8 valandų darbo diena tapo norma.

Deja, nepaisant, kad atsirado naujos technologijos, smarkiai padidinusios darbo našumą, XXI amžiuje darbuotojai verčiami dirbti vis daugiau.

Lietuvos darbuotojai vėl kaip prieš šimtą metų turi kovoti už teisę dirbti aštuonias valandas per dieną ir gauti teisingą atlyginimą, kuris leistų oriai gyventi Lietuvoje, nedirbant 10 -12 val. per dieną.

Lietuva pagal viršvalandinį darbą pirmauja Europoje. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija atskleidė, kad Lietuvos darbuotojai dirba apie 400 val. per metus daugiau nei vokiečiai. Tačiau dažnai Lietuvos darbuotojai už viršvalandinį darbą negauna įstatymais nustatyto užmokesčio ir dirba daugiau nei rodo oficiali statistika, o dalis dirbtų viršvalandžių neparodomi darbo laiko apskaitoje.

Dažnai darbdaviai nustato darbuotojams tokias aukštas išdirbio normas, kad retas darbuotojas sugeba jas įvykdyti, dirbdamas 8 valandas per dieną. Daug Lietuvos darbdavių vietoj to, kad augant pelnams ir pragyvenimo kainų lygiui keltų atlyginimus siūlo darbuotojams dirbti viršvalandžius.

Covid -19 pandemija parodė, kad svarbu saugoti darbuotojų sveikatą. Nuolatos dirbdami viršvalandžius darbuotojai pervargsta, todėl nusilpsta jų imuninė sistema, jie greičiau suserga ne tik gripu, bet kitomis ligomis.

Lietuvos psichinės sveikatos centras atskleidė, kad 2017 metais net 20% darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų turi psichinių sutrikimų. Tai sudaro apie 240 000 iš 1.4 mln. visų Lietuvos darbuotojų. Dėl nedarbingumo jie nedirba 10 dienų per mėnesį.

Didžioji psichinių sutrikimų dalis susijusi su darbu, dirbant viršvalandžius: persidirbimas darbe, nebuvimas šeimoje, mažos pajamos, kurios verčia dirbti viršvalandžius.

Valstybė turi varžyti neprotingą dalies darbdavių norą versti darbuotojus dirbti viršvalandžius, nes tokie darbuotojai dažniau daro klaidas ir suserga, greičiau netenka nedarbingumo ir anksčiau miršta, nei darbuotojai, dirbantys 8 valandas per dieną. Pastovus viršvalandinis darbas ilgainiui atneša didelius nuostoliai pačiam verslui ir yra didelė finansinė našta valstybės socialinėms programoms. Kuo daugiau viršvalandžių, tuo daugiau susirgimų.

Nors statistika rodo, kad Lietuvoje atlyginimai auga, bet dažnai jų augimas atsiranda viršvalandinio darbo sąskaita, o pats atlyginimų augimas yra neteisingai paskirstomas, kai didžiausią algų padidėjimą pajunta vadovai ir administracijos darbuotojai.

Lietuva pagal GINI indeksą, kuris rodo socialinę nelygybę, yra paskutinėje arba kartais net paskutinėje vietoje Europoje. Dėl Covid -19 pandemijos atsiradę ūkinės veiklos apribojimai dar labiau padidino socialinę atskirtį.

Lietuvos BVP sudaro 80% Europos Sąjungos vidurkio, tačiau vidutinis atlyginimas Lietuvoje tėra 60% Europos Sąjungos vidurkio ir yra apie 300 eurų mažesnis nei Estijoje, nors Lietuvos BVP dalis vienam gyventojui yra net didesnė nei Estijoje!

Lietuvos statistikos departamento pateikti eksperimentinės statistikos duomenys atskleidė, kad 2019 m. skurdo rizikos riba buvo 445 eurų pajamos vienam asmeniui per mėnesį, kai 2020 m. minimali mėnesinė alga (MMA) sudarė 447 eurų, atskaičius mokesčius. Tai rodo, kad Lietuvoje MMA svyruoja ant skurdo rizikos ribos, nes dėl kainų augimo antroje metų pusėje tokį atlyginimą gaunantys darbuotojai jau gyvena žemiau skurdo ribos.

Maži atlyginimai skatina darbuotojus jų ieškoti užsienyje. Lietuvos darbdaviai vietoj to, kad augant pelnams ir pragyvenimo išlaidoms, didintų atlyginimus savo darbuotojams, buvusiai Vyriausybei leidus keičia juos imigrantais iš trečiųjų šalių, nes šie sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą ir blogesnėmis sąlygomis, o nežinodami Lietuvos įstatymų ir valstybinės kalbos tampa lengvomis nesąžiningų darbdavių aukomis. Todėl nepaisant įspūdingo Lietuvos ūkio augimo Lietuva kenčia vieną iš didžiausių Europoje emigraciją, kuri jau viršijo II Pasaulinio karo ir pokario metu patirtas Lietuvos gyventojų netektis, per tris Nepriklausomybės dešimtmečius, prarandant daugiau nei 20% gyventojų.

Tam, kad Lietuvos piliečiai norėtų gyventi savo valstybėje, Lietuvos valdžia turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintos deramos darbo ir apmokėjimo sąlygos.

MINĖDAMI TARPTAUTINĘ DARBO IR DARBININKŲ GLOBĖJO ŠV.JUOZAPO DIENĄ REIKALAUJAME:

Teisingo atlyginimo už 8 val. dienos darbą. Pagal BVP sukurtą dalį vienam gyventojui vidutinis atlyginimas Lietuvoje turi būti daugiau nei 1200 eurų „į rankas“, o MMA – 600 eurų „į rankas“. Didesni atlyginimai skatina paklausą ir didesnį vartojimą, o tuo pačiu didina verslo pelnus ir valstybės pajamas iš tiesioginių ir netiesioginių miokesčių.

Dvigubinti apmokėjimą už viršvalandžius, kaip tai daroma daugelyje Europos šalių ir kaimyninėje Latvijoje, kad darbdaviams būtų patrauklu įdarbinti naujus, o ne apkrauti papildomu darbu jau dirbančius darbuotojus.

Pritarti Europos komisijos teikiamai direktyvai dėl minimalios algos, nustatant, kad minimali alga negali būti mažesnė nei 50% šalies vidutinės algos arba 60% šalies atlyginimų medianos dydžio.

Didinant finansavimą ir darbuotojų atlyginimus stiprinti, o ne „optimizuoti“ t. y. bloginti viešojo sektoriaus darbą, didinant darbuotojų darbo krūvius, kurie jau dabar yra per dideli. Taikyti Nacionalinę kolektyvinę sutartį ir viešųjų įstaigų darbuotojams. Negali būti darbuotojų diskriminacijos dėl įstaigos, kurioje jie dirba statuso! Didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų žemutines ribas bei kasmet atlyginimus indeksuoti, atsižvelgiant į infliacijos ir šalies vidutinio atlyginimo augimą. Atstatyti 2008 m. bazinės pareiginės algos dydį.

Pritardami Europos profesinių sąjungų konfederacijos raginimui reikalaujame didinti demokratiją darbe, skatinti kolektyvinių sutarčių sudarymą, kuris pagerintų Lietuvos darbuotojų darbo ir apmokėjimo sąlygas. Lietuvoje kolektyvinių sutarčių aprėptis yra viena mažiausių Europos Sąjungoje.

Remti socialinį dialogą įmonių, regionų ir valstybės lygiu. Nepriimti įstatymų, kurie nebuvo aptarti Trišalėje taryboje. Steigti Trišales tarybas regionuose. Visi su darbo santykiais susiję klausimai turi būti derinami su darbuotojų atstovais. Keisti įstatymus, kurie trukdo profesinių sąjungų veiklai.

Didinti darbdavių atsakomybę už trukdymą darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir psichologinį smurtą. Ne – mobingui darbe! Profesinių sajungų vadovai gali būti atleisti iš darbo ar keičiamos jų darbo sąlygos tik gavus profesinių sąjungų sutikimą.

Ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 190 Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo.

Konfidencialumo sutartys negali apriboti darbuotojų teisės viešinti informaciją apie darbo sąlygas įmonėse ar įstaigose.

Ne – socialiniam dempingui! Aprūpinti darbu pirmiausia Lietuvos darbuotojus. Šiuo metu, kai nedarbo lygis siekia 16% , stabdyti darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą. Darbuotojų iš užsienio įdarbinimas turi būti išimtis, apsiribojant tik aukštos kvalifikacijos specialistais, kurių Lietuvoje nėra, kol Lietuvoje nedarbo lygis nenukris iki 4%.

Įgyvendinant žaliosios ekonomikos bei skaitmeninės pertvarkos reformas, būtinas socialinių pasekmių vertinimas. „Žalieji mokesčiai“ turi nedidinti socialinės atskirties.

Daugiau dėmesio ir investicijų skirti viešajam transportui, nes jis yra „žaliosios pertvarkos” pagrindas ir svarbus socialinės įtraukties veiksnys.

Lietuvoje mokesčiai yra per „plokšti“ ir turi būti labiau progresyvūs. Didinti darbuotojų neapmokestinamą pajamų dydį.

Suvienodinti iš darbo ir kapitalo gaunamas pajamas. Gyventojų pajamų mokestis negali būti didesnis už pelno mokestį. Pritariame, kad būtų įvestas pasaulinis minimalaus pelno mokestis.

Mažinti „šešėlį“, didinant minimalią algą, mokant atlyginimus tik į darbuotojų banko sąskaitas, taip apsisaugant juos nuo nesąžiningų darbdavių piktnaudžiavimo, .ir įdiegiant privalomą Statybininko tapatybės kortelę STATREG.

Ne – 72 metų pensiniam amžiui!

Vadovautis solidarumo principais, įrašytais į Europos socialinių teisių ramstį, kurie užtikrina teisingas darbo ir apmokėjimo sąlygas, socialinę apsaugą ir profesinio bei asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, ir tinkamai finansuoti socialinę apsaugą. Didinti socialinę paramą asmenims, kurie dėl Covid-19 pandemijos neteko pajamų.

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė

0 komentaras
0

Palikti komentarą