Viskas prasidėjo tada, kai buvo padaryta klaida, sujungiant Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą su Laisvės atėmimo vietų ligonine.
Po to tam tikrų vadovų sprendimai situaciją nuvedė iki tokio lygio, kad specialiai apmokyti, patyrę ir darbą su medicinos personalu išmanantys pareigūnai pradėjo masiškai palikti padalinį.
Užuot sprendus realias problemas ir išlaikius likusius darbuotojus, buvo pasirinktas kitas kelias – bloginti jų darbo sąlygas ir mažinti socialines garantijas.
Vidaus tarnybos statutas numato, kad pareigūnams, tiesiogiai dirbantiems su specializuotame sveikatos priežiūros padalinyje laikomais pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis sergančiais asmenimis, kasmetinės atostogos pailginamos 8 darbo dienomis.
Tačiau Pravieniškėse ši įstatyme numatyta garantija iš daugumos pareigūnų buvo atimta. Papildomas atostogas gauna tik keli pamainos pareigūnai ir vyriausiasis specialistas, o likusiems aiškinama, kad jie neva neturi tiesioginio kontakto su sergančiais nuteistaisiais.
Toks aiškinimas prasilenkia su realiomis tarnybos sąlygomis.
Sveikatos priežiūros padaliniuose veikia priėmimo skyrius, į kurį atvežami sergantys nuteistieji iš visos Lietuvos kalėjimų. Pareigūnai nuolat keičiasi postuose: vieną pamainą dirba viename korpuse, kitą – jau kitame. Jie perduoda tarnybą, kontaktuoja tarpusavyje, su medicinos personalu ir nuteistaisiais, juda po visą padalinį ir dirba toje pačioje infekcinės rizikos aplinkoje.
Jeigu vyriausiasis specialistas, judantis per visą įstaigą, laikomas turinčiu kontaktą ir galinčiu susidurti su užkrato rizika, kuo nuo jo skiriasi kiti toje pačioje aplinkoje dirbantys pareigūnai?
Ar infekcinės ligos jau pradėjo skirti pareigybių pavadinimus ir sustoti ties konkretaus posto durimis?
Kyla pagrįstas klausimas, ar kalėjimo vadovai jau gali įstatymus interpretuoti pagal savo poreikius: vieniems garantija priklauso, o daugumai kitų – ne. Įstatymas nėra vadovybės pageidavimų sąrašas. Jis turi būti taikomas vienodai, skaidriai ir pagal faktines darbo sąlygas, o ne pagal tai, kaip patogiau administracijai ar pigiau sistemai.
Ne mažiau rimta situacija yra ir pačiose darbo vietose.
Korpusuose, kuriuose laikomi nuteistieji, įrengti jaunesniųjų specialistų postai yra maži, ankšti ir prigrūsti elektroninės įrangos. Dalis jų neatitinka elementarių darbo saugos, higienos ir ergonomikos reikalavimų. Trūksta tinkamos ventiliacijos, oro ištraukimo, filtravimo bei kitų šiuolaikinių apsaugos priemonių.
Ypač bloga padėtis yra šeštajame korpuse, tuberkuliozės skyriuje esančiame poste. Ši darbo vieta nėra tinkamai pritaikyta ilgalaikiam darbui aplinkoje, kurioje egzistuoja padidėjusi užsikrėtimo pavojingomis ligomis rizika.
Tokiose patalpose turi būti ne imituojama apsauga, o realiai veikianti oro ištraukimo, ventiliacijos ir filtravimo sistema. Turi būti laikomasi sanitarinių, epidemiologinių bei darbuotojų saugos reikalavimų. Klausimų kyla ir dėl medicinos personalo patalpų, kurios taip pat turi būti saugios ne popieriuje, o realybėje.
Dar viena problema – nuteistųjų iškvietimo signalai, įrengti pareigūnų postuose. Šiais signalais dalis nuteistųjų nuolat piktnaudžiauja, be jokio pagrindo juos spaudinėja, sąmoningai erzina pareigūnus ir trukdo tinkamai atlikti tarnybines funkcijas.
Sistema, kuri turėtų būti naudojama realiai pagalbai iškviesti, tapo pareigūnų psichologinio spaudimo ir tarnybos trikdymo priemone. Vadovybė privalo spręsti šią problemą, o ne apsimesti, kad jos nėra.
Atskira ir itin pavojinga problema – kamerų bei kitų patalpų raktų sistema. Pareigūnai nešiojasi didžiulius raktų ryšulius ir kritiniu momentu turi ieškoti, kuris raktas tinka konkrečioms durims.
Gaisro, užpuolimo, savižudybės bandymo, staigaus sveikatos sutrikimo ar kito ypatingo įvykio metu kiekviena sekundė yra svarbi. Pareigūnas turi turėti aiškią ir operatyvią galimybę atrakinti reikiamas duris, o ne ekstremalioje situacijoje ieškoti tinkamo rakto ant didžiulio žiedo.
Tai nėra smulkmenos. Tik kabinetuose sėdintiems vadovams jos gali atrodyti nereikšmingos. Praktikoje būtent iš tokių „smulkmenų“ kyla didelės nelaimės.
Kauno kalėjime kilę gaisrai jau parodė, kuo baigiasi nepakankamas pasirengimas, netinkamai įvertinta rizika ir laiku neišspręstos saugumo problemos. Tačiau panašu, kad iš svetimų klaidų mokytis vis dar nenorima.
Todėl būtina nedelsiant atlikti visų Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinių išsamų patikrinimą:
– įvertinti pareigūnų faktinį kontaktą su sergančiais nuteistaisiais ir teisę į papildomas 8 darbo dienų atostogas;
– patikrinti jaunesniųjų specialistų postų, medicinos personalo ir kitų darbo patalpų atitiktį saugos bei higienos reikalavimams;
– įvertinti ventiliacijos, oro ištraukimo ir filtravimo sistemų būklę;
– peržiūrėti nuteistųjų iškvietimo signalų naudojimą ir piktnaudžiavimo kontrolę;
– nedelsiant sutvarkyti raktų sistemą, kad ekstremalių situacijų metu būtų galima reaguoti greitai ir saugiai;
– į vertinimą įtraukti darbuotojų saugos specialistus, visuomenės sveikatos specialistus, profesines sąjungas ir pačius pareigūnus.
Pareigūnų sveikata, saugumas ir socialinės garantijos negali priklausyti nuo vieno ar kito vadovo interpretacijos.
Žmonių kalėjimuose ir taip liko kritiškai mažai. Jeigu iš jų toliau bus atiminėjamos garantijos, ignoruojamos realios grėsmės ir taupoma jų sveikatos sąskaita, nereikia stebėtis, kad patyrę darbuotojai paliks sistemą.
Gana rašyti gražias ataskaitas ir laukti nelaimės.
Reikia realių sprendimų, atsakomybės ir konkrečių veiksmų. O jeigu vadovybė nesugeba užtikrinti elementarių darbo sąlygų ir tinkamai taikyti įstatymų, tuomet šią situaciją turi vertinti Valstybinė darbo inspekcija, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Lietuvos kalėjimų tarnybos steigėjo teises įgyvendinanti institucija ir kitos kompetentingos kontrolės įstaigos.
Pareigūnai nėra pigi darbo jėga, kurios sveikata galima užkamšyti sistemos skyles.
Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” narys Zurab Sopromadze