2025 m. gegužės 6 d. minint Lietuvos Trišalės tarybos 30-metį Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė Kristina Krupavičienė pasakė kalbą Seime.
Skaityti žemiau.
Gerb. Seimo Pirmininke,
Gerb. Ministre,
Gerb. Seimo Nariai.
Prieš trisdešimt penkerius metus, Lietuvai tokiame sudėtingame istorijos etape, buvo įžiebta vilties kibirkštis – susibūrėme mes, darbuotojai į nepriklausomas profesinės sąjungas, siekdami bendro tikslo – geresnių darbo sąlygų, socialinio teisingumo ir oraus gyvenimo.
Lietuvos darbininkų sąjunga įsikūrė kaip Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio dalis, kai iki nepriklausomybės dar laukė ne vienas žingsnis. Mūsų priešai, gamyklų žmones siekė įbauginti ir nuteikti prieš laisvės kelią. Negalėjome leisti komunistams kalbėti visų darbininku balsu.
Visada atsimename Lietuvos darbininkų sąjungos pirmojo pirmininko, nepriklausomybės akto signataro Kazimiero Uokos asmenybę ir savo ištakas. Per šiuos metus nuėjome ilgą kelią. Buvome liudininkai ir dalyviai didžiųjų pokyčių, kurie formavo mūsų šalį. Profsąjungos visada buvo ten, kur jų reikėjo – gynėme darbuotojų teises, kovojome už socialinę apsaugą, dalyvavome kuriant naują darbo santykių sistemą.
Dar nepamiršome ko ėjome į pirmuosius mitingus. Nepaprastai vertiname Atkuriamojo Seimo sukurtą ir priimtą profesinių sąjungų įstatymą, padėjusį teisinį pagrindą nepriklausomų profsąjungų organizavimui. Po poros metų prie to paties Seimo teko statyti palapinių miestelį ir dvi savaites reikalauti, kad šalies pramonė nebūtų žlugdoma. Netrukus atėjo ir tie metai, kai kelių dolerių dydžio atlyginimai vėluodavo po kelis mėnesius, bankrutuojančios įmonės be pragyvenimo šaltinio palikdavo ne šimtus, o tūkstančius šeimų besiglaudžiančių šaltuose namuose.
Nestovėdamos nuošalėje profesinės sąjungos pasiekė Garantinio fondo sukūrimą, teikusio paramą likusiems be darbo ir be atlyginimų, o dirbantieji pradėti drausti nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų. Pradėjo veikti nedarbo draudimas. Šiandien galime pagrįstai didžiuotis pastangomis įsteigti Trišalę tarybą.
Dabar turime ilgametę socialinio dialogo praktiką, kuomet minimalaus atlygio už darbą dydį ir kitus dirbantiesiems svarbius klausimus už vieno stalo aptariame su darbdaviais ir valdžia. Kokybiškam socialiniam dialogui labai svarbu socialinių partnerių organizacijų stiprybė, gebėjimai, žinios ieškoti geriausių, objektyvių sprendimų Lietuvai. Nes labai dažnai, sprendimai priimami tų naudai, kas sugeba būti stipresniu savo intereso lobistu.
Darbdavių organizacijos turi lobistus, nuomonių formuotojus, ekspertus, Laisvosios rinkos institutą, leidinį „Verslo žinios“ ir kitas finansinės galimybes, politinės partijos gauna valstybės finansavimą, tačiau profesinės sąjungos turi išsilaikyti tik iš nario mokesčio, kai darbuotojams nuolat reikalinga teisinė pagalbą, jos turi dalyvauti ir nuomonę teikti dėl daugybės klausimų, kai ekspertų išlaikymui, viešiesiems ryšiams neturi lėšų. Todėl dažnai profesinių sąjungų nuomonės negirdim.
Trišale taryba, kaip institucija per 30 metų išgyveno daug pokyčių. Vienu metu jos įtaka buvo svarbesnė, kitu metu silpnesne. Profesinių sąjungų nuomone, Trišales tarybos sekretoriato panaikinimas ir perkėlimas į SADM skyrių, padarė Trišalę tarybą beveik nematoma, sprendimų viešinimas, ryšiai su visuomene sumenko. Suprantama, kad valstybėje taupomos lėšos, bet kodėl to instituto, kuris užtikrina demokratijos, pilietinės visuomenės, interesų pusiausvyrą, sąskaita?
Norisi, kad socialinis dialogas stiprėtų ir kad būtų pasirašyta daugiau Kolektyvinių sutarčių privataus kapitalo įmonėse, taip kaip tai yra skandinavų šalyse, Italijoje, Austrijoje. Darbdaviai, įmonių vadovai vis dar nemato prasmės dėl ko turi tartis su darbuotojais, kodėl turi derinti darbo sąlygas, darbo užmokesčio dydį. Ir tai mūsų silpnoji socialinio dialogo pusė. Todėl ne be pagrindo buvo priimta Direktyva dėl minimalaus darbo užmokesčio, kurioje aiškiai nurodomi tikslai, kurių turime siekti, tai – MMA ir VDU santykio 50 proc. ir iki 80 proc. dirbančiųjų apimties kolektyvinėmis sutartimis.
Todėl profesinės sąjungos siūlo skatinti darbdavius, kurie socialiai atsakingi, yra pasirašę kolektyvines sutartis ir skatina partnerystę. Tokios įmonės turi turėti pirmumo teisę laimėti viešuosius pirkimus. Viešuose pirkimuose yra 9 mlrd. eurų. Tai milžiniški pinigai, iš kurių didžiausią naudą dažnai gauna nesąžiningi rangovai. Sveikintina yra Seimo nario Tomo Tomilino iniciatyva parengti Socialinio dialogo plėtojimo įstatymo projektą. Todėl kviečiame jį svarstyti, ieškoti pridėtinės vertės.
Aiškiai matome kaip keičiasi pasaulis. Šiuolaikinė darbo rinka, stovinti ties demografinės krizės bedugne su skaitmenizacijos parašiutu, kuris gali išsiskleisti ne visiems. Matome kaip kompiuteriai, dirbtinis intelektas keičia žmonės, palikdami juos be darbo, kelia profesinėms sąjungoms naujus iššūkius. Neišvengiamai profesinė sąjunga turi būti dar aktyvesnė, vieningesnė ir inovatyvesnė. Neturime kito pasirinkimo, kaip tik ateinančiais metais siekti dar labiau stiprinti solidarumo jausmą tarp darbuotojų, skatinti dialogą su darbdaviais ir valstybės institucijomis, kovoti už skaidrų ir teisingą darbo užmokestį, saugių darbo sąlygų užtikrinimą.
Noriu padėkoti Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos” pirmininkui, Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui, tuometiniam ministrui Linui Kukuraičiui už proveržį socialiniam dialoge, kai buvo pasirašytas pirmas Nacionalinis susitarimas, o ministrams už šakinės kolektyvinės sutartis.
Nacionalinė kolektyvinė sutartis, šakiniai susitarimai ženkliai pagerino viešojo sektoriaus darbuotojų padėtį. Nepaprastai džiaugiamės už juos.
Taip pat noriu padėkoti buvusiam Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Vytautui Šilinskui už socialinio dialogo palaikymą, tradicijų tęstinumą ir jo komandai, su kuria teko daug diskutuoti dėl valstybės tarnybos reformos, spręsti užsitęsusio Vilniaus viešojo transporto streiko klausimus, kur socialinis dialogas patyrė fiasko ir ne dėl profesinių sąjungų kaltės. Gerai išmokome streiko sostinės viešajame transporte pamokas. Jei reikia laukti kelerius metus, kad gautum teismo leidimą streikui, tai reiškia viena – tokia teisė yra suvaržyta.
Matome kaip privatus verslas dar nepasitiki profesinėmis sąjungomis, nors turime ir gerų bendradarbiavimo pavyzdžių. Kai kuriems darbdaviams lengviau dangstytis socialinės atsakomybės lozungais – pažadėti sporto klubo narystę ar padėti biure kelis sėdmaišius. Naujieji vadovai tokias madas atneša ir į valstybės valdomas transporto, energetikos bei kitas visuomenei jautrias sritis.
Regionuose vietos politikai taip pat sėkmingai blokuoja profesinių sąjungų veiklą. Beveik neliko socialinio dialogo savivaldybėse, o kai kur merijos virto „kunigaikštystėmis“.
Kai klausomės savo narių iš švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų, taip ir lieka neatsakytas klausimas. Ar sisteminė reforma kada nors pasibaigs ar priešingai – nuolatiniai pagerinimai, pataisymai ir optimizavimai nesunaikins to kas dar liko iš buvusios sistemos? Ar turėsime sveikatos apsaugą visiems Lietuvos piliečiams, ar tik tiems, kas turi pinigų? Ar visi mūsų vaikai turės galimybę mokytis? Ar tik tų tėvų vaikai, kurie sugebės sumokėti virš 1000 eurų mėnesiui už mokymą?
Nežadame nuolankai tylėti.
Iš karto po pasaulinės COVID pandemijos sukeltų suvaržymų, dabar išgyvename žiaurų karą mūsų kaimynystėje. Rėmėme kolegas Ukrainoje, tiek kiek leido mūsų galimybės. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ jau trečius metus apgyvendina pabėgėlius mūsų poilsio namuose Palangoje. Siuntėme paramą pinigais ir maistu. Kartu su Krikščionių profesine sąjunga organizavome akciją už susitelkimą bei vienybę siekiant taikos.
Tikime, Lietuvos ateitimi ir tuo, kad kursime modernią 21-o amžiaus Lietuvą, demokratinę, socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, kurioje bus gerbiamos darbuotojų teisės, socialinis dialogas, augs atlyginimai ir pensijos, o taip pat ir išlaidos socialinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai.
Dėkoju Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministrei Ingai Ruginienei už iniciatyvas keisti Darbo kodeksą, Pensijų II pakopos reformą. Mūsų dar laukia derybos dėl pareiginės algos bazinio dydžio nustatymo. Dėkoju Seimo nariams, mūsų socialiniams partneriams-darbdaviams už bendradarbiavimą, ir visuomenei už paramą, skiriant profesinėms sąjungoms 0,6 proc. GPM.
Tegul šis 30-mečio minėjimas mus įkvepia ir toliau dirbti kartu, siekiant bendrų tikslų. Tik vieningi ir nuoširdūs išliksime stiprūs.
Visą kalbą žiūrėti čia