2025 m. spalio 30 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės pavaduotojas Ričardas Garuolis dalyvavo informaciniame renginyje „Darbuotojų komandiravimas ir laisvas darbuotojų judėjimas į Daniją ir Norvegiją“, kurį Vilniuje surengė Danijos mokesčių agentūra, Danijos darbo aplinkos tarnyba, Norvegijos mokesčių administracija ir Norvegijos darbo inspekcija kartu su Lietuvos Valstybine darbo inspekcija, Valstybine mokesčių inspekcija, Sodra ir Europos darbo institucija (ELA), kuri yra darbo inspekcijų atitikmuo, veikianti visos Europos Sąjungos (ES) mastu.
Renginyje buvo aptarti darbuotojų komandiravimo ir darbo Danijoje ir Norvegijoje teisiniai klausimai bei jų skirtumai su Lietuvos teisine sistema.
Skirtingai nei Lietuvoje, kurioje nedarbas nuolatos yra labai aukštas ir sudaro 6-9 proc. visų darbuotojų, Danijoje ir Norvegijoje jis yra mažas ir svyruoja apie 2-4 proc.. Todėl šioms šalims reikia darbo rankų iš užsienio. Danijoje Lietuvos darbuotojai sudaro apie 4,5 proc. visų ten dirbančių užsieniečių, o Norvegijoje lietuviai yra antra po lenkų gausiausia dirbančių užsieniečių grupė.
Svečiai iš Skandinavijos išsamiai pristatė įdarbinimo ir komandiravimo tvarką savo šalyse, įspėdami apie pasekmes, jei nebus laikomasi vietinių įstatymų.
Lietuvos darbdavių atstovai, dirbantys Skandinavijoje, atskleidė, kad ES direktyvų taikymas ir jų supratimas kiekvienoje ES šalyje yra skirtingas, o Norvegijoje, kuri nėra ES valstybė, kliūtys dirbti užsienio įmonėms yra dar didesnės.
Dirbdami svečioje šalyje jie suprato, kad svarbiausias dalykas, norint vystyti savo verslą, yra pagarba vietinei tvarkai ir įspėjo nebandyti ten dirbti taip kaip yra įprasta Lietuvoje.
Darbdaviai pažymėjo, kad profesinės sąjungos Skandinavijoje yra labai įtakingos, jų teisės kontroliuoti darbdavius nelabai skiriasi nuo tų, kurias turi darbo inspekcija ir beveik visi darbo santykiai yra reguliuojami įvairiomis kolektyvinėmis sutartimis. Todėl norint ten dirbti verta tapti vietinės darbdavių asociacijos nariu arba sudaryti kolektyvinę sutartį su vietine profesine sąjunga.
Tapus vietinės darbdavių asociacijos nare, lietuviškai įmonei automatiškai taikoma kolektyvinė šakos sutartis, kuri gali būti geresnė darbdaviui nei ją sudarius su vietine profesine sąjunga arba blogesnė, priklausomai nuo derybų sėkmės.
To nepadarius, lietuviškos įmonės gali neuždirbti pelno, nes sudariusios darbų sutartį, kurioje buvo numatytos lietuviškos darbuotojų algos, vėliau privalo darbuotojams mokėti skandinaviškus atlyginimus, numatytus kolektyvinėse sutartyse.
Kolektyvinėse sutartyse yra numatyti ne tik įvairių kategorijų darbuotojų minimalūs atlyginimai, bet ir jų darbo bei gyvenimo sąlygos ir kiti darbo klausimai. Todėl pasirašius kolektyvines sutartis būtina jas atidžiai perskaityti, kad vėliau neiškiltų problemų. Pavyzdžiui, Danijoje darbuotojui privaloma mokėti dienpinigius, jei jis į darbo vietą važiuoja toliau nei 100 kilometrų.
Dalis Lietuvos darbdavių prisipažino, kad dėl skirtingų Lietuvoje ir Skandinavijoje įstatymų ir mokesčių bei griežtos kontrolės, jiems nenaudinga komandiruoti Lietuvos darbuotojus darbui į Skandinaviją. Todėl dažnai jie registruoja savo įmonę toje šalyje, kurioje dirba, o Lietuvos darbuotojus jose įdarbina.
Advokatas Tomas Bogdanskis įspėjo darbdavius negudrauti Skandinavijoje, mokant savo darbuotojams dienpinigius kaip atlyginimų dalį, nenuskaitant nuo jos mokesčių, kaip tai yra leidžiama Lietuvoje, jei darbuotojo atlyginimas yra 65 proc. didesnis nei minimali alga, nes ten supratimas apie dienpinigių mokėjimo tvarką yra skirtingas ir priklauso nuo kiekvienos šalies ar vietinių profesinių sąjungų požiūrio.
Jis pažymėjo, kad lietuviškų įmonių darbuotojai, nepriklausomai ar jie būtų Lietuvos piliečiai ar jose dirbantys užsieniečiai iš trečiųjų šalių, dažnai daug anksčiau nei darbdaviai susipažįsta su skandinaviškomis darbuotojų teisėmis, o jų nepaisantys darbdaviai vėliau labai brangiai už tai sumoka, kai jų bylos patenka į teismus. Todėl įspėjo darbdavius nebandyti Skandinavijoje darbuotojus apgaudinėti.
Dėl skirtingos ES ir ES nepriklausančių šalių darbuotojų teisinio statuso Skandinavijoje Lietuvos įmonėse daugiausiai dirba Lietuvos piliečiai.
Tačiau vienos 1600 darbuotojų turinčios Lietuvos įmonės vadovė pasakojo, kad kadangi Lietuvoje nesurado statybininkų, norinčių už gerą vakarietišką atlyginimą dirbti užsienyje, jai teko įsteigti statybininkų rengimo centrą ne Lietuvoje, o Indijoje, todėl dabar 90 proc. jos darbuotojų sudaro indai, kurie visi dirba ne Lietuvoje.
Tiesa, ji nusiskundė Švedijos profesinėmis sąjungomis, kurios užsiima vietinio verslo apsauga, ir paminėjo, kad jau yra sumokėjusi 400 000 eurų baudą, kuri, jos įsitikinimu, buvo skirta neteisingai.
Kita darbdavių atstovė skundėsi daniška tvarka, kuri trukdo šioje šalyje plėtoti verslą užsieniečiams, o trečia – net įspėjo dalyvavusius renginyje danus, kad jei nebus pakeista dabartinė tvarka, Danija neturės ateities, nes visos statybos joje sustos.
Tačiau kiti darbdaviai, kurie dirba visame pasaulyje, pažymėjo, kad lyginant su kitomis šalimis dirbti Skandinavijoje yra sudarytos pačios geriausios sąlygos. Pavyzdžiui, vieną kartą buvo gautas papildomas 3000 eurų apmokėjimas iš užsakovo, kuris pastebėjo, kad jam buvo atlikta daugiau darbų nei buvo numatyta darbų sutartyje. Skandinaviškos priežiūros institucijos siekia ne bausti pažeidėjus, o padėti jiems, kad daugiau tokių pažeidimų nebepasitaikytų, tik būtina gerbti tos šalies, kurioje dirbi tvarką, ir jos laikytis. Būtent dirbdami Skandinavijos šalyse jie išmoko, kad reikia gerbti ne tik tų šalių įstatymus, bet ir savo darbuotojus.