2025 m. rugsėjo 25 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko diskusija tema „Socialinis pedagogas šiandien: užduotys, ribos, lūkesčiai”, kuri buvo surengta Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkei Aldonai Kindurienei pasiūlius.
Renginyje, kurį moderavo Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas” atstovas, Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos tarybos narys Julius Kavaliauskas, be A. Kindurienės ir jos profesinės sąjungos narių dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” generalinė sekretorė Daiva Kvedaraitė bei pirmininkės pavaduotojas Ričardas Garuolis, Švietimo viceministras Jonas Petkevičius, Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Kristina Valantinienė, kiti atsakingi ministerijos darbuotojai ir švietimo ekspertai. Nuotoliniu būdu prie diskusijos prisijungė Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas dr. Dainius Žvirdauskas ir kiti profesinės sąjungos nariai.
Susitikimo pradžioje A. Kindurienė priminė diskusijos dalyviams svarbiausius klausimus. Kokios veiklos šiandien dažniausiai viršija socialinio pedagogo funkcijas? Kokios yra perteklinių užduočių priežastys? Kaip aiškiau apibrėžti ribas tarp socialinio pedagogo darbo ir kitų švietimo specialistų užduočių? Kokių sprendimų reikėtų nacionaliniu bei įstaigos lygmenyse?
Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė pabrėžė, kad praktiniame darbe susiduria su atvejais, kai mokyklų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai ne visada supranta socialinio pedagogo pareigybę ir jo misiją.
Tai, kad socialinių pedagogų darbo funkcijos nėra aiškiai apibrėžtos patvirtino ir apklausa, kurią atliko profesinė sąjunga.
Į klausimą, ar Jūsų funkcijos yra aiškiai apibrėžtos, iš 116 apklaustųjų, 85 atsakė, kad taip nemano. Daugelis socialinių pedagogų susiduria su dideliais darbo krūviais, laiko bei resursų stoka, jiems darbe „užkrauta” per daug funkcijų.
Tačiau nežiūrint to, didesnė pusė apklaustųjų socialinių pedagogų atsakė, jog yra patenkinti darbu, o svarbiausia jų darbo misija – padėti mokiniams. Kad padėtis gerėtų, įstaigų vadovai turėtų stengtis labiau įsigilinti į socialinių pedagogų darbo ypatybes bei būti labiau nusiteikę geranoriškai bendradarbiauti su pedagogų kolektyvu.
Tai, kad socialinis pedagogas mokymo įstaigoje tampa „gaisrų gesintojų” arba tuo darbuotoju, kuriuo bandoma „užkamšyti” visus likusius darbus, sakė ir socialinis pedagogas ekspertas, Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos valdybos narys Tomas Morkūnas.
Jo pranešimas vadinosi „Socialinės pedagoginės pagalbos tvarkos aprašas – pagalba ar spąstai”. Aprašas yra parengtas profesionaliai, tačiau mokyklų vadovai ne visada juo vadovaujasi. Socialiniams pedagogams priskiriamos tokios darbo funkcijos, kaip antai, registruoti ir pristatyti pavėlavusių mokinių sąrašus.
Klausimas kyla, ar pedagogas, kuriam uždedama kontrolės funkcija, vėliau turės mokinių pasitikėjimą, kai jo misija yra teikti pagalbą mokiniui. Socialinio pedagogo profesija turėtų susilaukti daugiau pagarbos ir įvertinimo.
Socialinio pedagogo profesijos Lietuvoje pradininkė, socialinių mokslų daktarė, profesorė Giedrė Kvieskienė priminė, kad socialinis pedagogas yra vaiko gerovės advokatas.
Socialinius pedagogus šiuo metu rengia Vytauto Didžiojo universitetas. Šios profesijos atstovai dirba švietimo įstaigose, vaikų dienos centruose, kalėjimuose. Socialiniai pedagogai mokosi pažinti vaikų emocijas, tiesti tiltus tarp žmonių bei institucijų, kurios rūpinasi vaikų gerove. Jie yra mokomi tarpdisciplininio požiūrio spręsti problemas, vadovaujantis pozityviosios socializacijos modeliu. Socialiniai pedagogai įgyja pedagogo kvalifikaciją.
Viceministras J. Petkevičius džiaugėsi vykstančiu socialiniu dialogu tarp ministerijos ir pedagogų bendruomenės. Jis sakė, jog įsiklauso ir į šios dienos diskusijos dalyvių keliamas problemas bei socialinių pedagogų darbo iššūkius.
K. Valantinienė pažymėjo, jog diskusijoje turėtų dalyvauti švietimo įstaigų steigėjai, t. y. savivaldybių atstovai. Taip pat reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo savivaldos lygiu tarp visų institucijų, kurios atsakingos už vaiko gerovę.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, jog labiausiai reikėtų mokymo įstaigų vadovų požiūrio pokyčio, tiek planuojant socialinių pedagogų darbo laiką, tiek tariantis dėl neplanuotų darbų.
Diskusiją apibendrino Lietuvos edukologė, socialinių mokslų habilituota daktarė prof. Vilija Targamadzė. Ji džiaugėsi, kad vyksta diskusija, kad socialiniai pedagogai myli vaikus. Užduotys, skirtos socialiniams pedagogams, neturėtų peržengti ribų, apibrėžtų jų darbo apraše. Jeigu atsiranda papildomi darbai, tuomet būtina gauti darbuotojo sutikimą ir už tai papildomai apmokėti.
Pasak jos, akivaizdu, kad trūksta bendradarbiavimo tarp pedagogų bei institucijų. Socialiniams pedagogams turėtų būti prieinama profesinė pagalba – supervizija. Galbūt būtų tikslinga sukurti skaitmeninę platformą, kurioje būtų dalijamasi sėkmės istorijomis.
Tiek socialinio pedagogo darbe, tiek apskritai visuomenėje svarbu spręsti problemas formuojant pozityvų nusiteikimą. Reikėtų daugiau tyrimų, mokslinio bei praktinio požiūrio sinergijos.
Renginio pabaigoje sutarta tęsti bendradarbiavimą su ministerija ir mokyklų vadovų asociacija.
Parengė D. Kvedaraitė