2021 m. gruodžio 11-12 d. Druskininkuose vyko Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” ir Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) seminaras „Dirbančiųjų skurdo mažinimas – profesinių sąjungų strategijos ir veiksmai“.
Ypač didelio susidomėjimo sulaukė prof. Raimundo Lazutkos pranešimas „Darbo rinka, atlyginimai, „dirbančių vargšų” situacija Lietuvoje ir Europoje“.
Pranešėjas atskleidė, kad Lietuvoje darbuotojų netrūksta, o darbuotojų trūkumo problemą viešojoje erdvėje kelia darbdaviai, kurie nori, kad Lietuvoje būtų įleista įdarbinti daugiau užsieniečių iš trečiųjų šalių, kurie dirbtų už mažesnį atlyginimą nei vietiniai darbuotojai.
Prof. R. Lazutka pateikė naujausius statistikos duomenis, kurie rodė, jog 2021 m. III ketv. pabaigoje laisvų darbo vietų lygis šalyje sudarė 2 proc., o nedarbo lygis – 6,7 proc.. Taigi, laisvų darbo vietų Lietuvoje buvo 3,3 kartus mažiau nei Lietuvoje buvo bedarbių!
Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija džiaugiasi, kad minimali alga augs 62.5 eurus, mokytojų -100 eurų, statutinių darbuotojų -105 eurais, medikų -55-90 eurų, viešojo sektoriaus – 30-80 eurų, pensijos -48-51 euru, vienišų asmenų išmokos – 32 eurais, tačiau jų augimą parodžius ne eurais, o procentais, išaiškėtų, kad dalis šių atlyginimų, pasak prof. R. Lazutkos, dėl infliacijos, kuri metų gale viršijo 9 proc., net sumažėjo.
Jis atkreipė dėmesį, kad virš 200 tūkst. Lietuvos darbuotojų uždirba iki 700 eurų „ant popieriaus“, t. y. iki 500 eurų „į rankas“. Labai tikėtina, kad gavus visus statistinius duomenis išaiškės, kad 2021 m. skurdo rizikos riba Lietuvoje buvo virš 500 eurų t. y. daugiau nei minimali mėnesinė alga (MMA). Kad minimali alga yra mažesnė arba beveik tokia pat kaip skurdo rizikos lygis, rodo ir ankstesnių metų duomenys. 2019 m. skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 430 eurų, o 2020 m. – 485 eurų pajamos asmeniui per mėnesį.
Daugumoje savivaldybių mažiau nei MMA uždirba didesnė dalis nei 15 proc. privataus sektorius darbuotojų!
Skurstančių darbuotojų dalis Lietuvoje neatrodo didžiausia ES kontekste, nes skaičiuojamos visos namų ūkio pajamos.
Net labai mažai uždirbant, bet gyvenant su sutuoktiniu ar tėvais, skurdo riba asmeniui mažinama koeficientais 0,5 arba 0,3. Dėl to ji nusileidžia ir namų ūkis nebepriskiriamas prie skurstančių.
Pvz. vienišas MMA uždirbantis asmuo pripažįstamas skurstančiu, bet gyvenantys kartu du asmenys uždirbantys po MMA – ne.
Pasak jo, statistika aiškiai atskleidžia, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybėse kuo darbuotojai yra daugiau išsilavinę, tuo didesnius atlyginimus jie uždirba. Darbdavių teiginius, kad Lietuvoje yra per daug išsilavinusių darbuotojų ir reikėtų nebeskatinti jaunimo siekti išsilavinimo, prof. R. Lazutkos nuomone, reikėtų vertinti kaip jų siekį užsitikrinti sau pigių darbuotojų pasiūlą.
Darbuotojų skurdą, pasak jo, galima mažinti skatinant kolektyvinių sutarčių sudarymą, didinant MMA, socialines išmokas, vaikų priežiūros prieinamumą, keičiant mokesčius ir Užimtumo apsaugos įstatymą ir reguliuojant darbo imigraciją.
Jis ypač pabrėžė socialinių išmokų didinimo svarbą mažinant darbuotojų skurdą. Visuomenė Lietuvoje į bedarbius žiūri nepalankiai, todėl daugelis darbuotojų neigiamai vertina socialinių išmokų didinimą bedarbiams, nors kuo didesnės socialinės išmokos, tuo darbdaviai labiau turi didinti atlyginimus, kad bedarbius įtrauktų į darbo rinką.
„Štai kodėl darbdavių organizacijos taip puola socialines pašalpas ir nedarbo išmoks gaunančiuosius, net kai jų – labai nedaug,“- sakė prof. R. Lazutka.
Prof. R. Lazutka pažymėjo, kad skirtingai nei gąsdina darbdavių atstovai, nedarbas Lietuvoje niekada (!) neaugo dėl MMA padidinimo. Jis augo tik ekonominių krizių sukeltų priežasčių.
Paklaustas kodėl Lietuvoje skirtingai nuo Vakarų šalyse atlyginimai ir socialinės išmokos nėra indeksuojami pagal infliacijos rodiklį, prof. R. Lazutka atsakė, kad panašu, jog visos Lietuvos vyriausybės bijo, kad nesurinks tiek mokesčių kiek reikės infliacijos augimui padengti.
Nors išaugus infliacijai (prekių ir paslaugų kainoms) tiek pat išauga ir pajamos iš mokesčių (PVM, akcizų ir pn.), vyriausybės abejoja ar esant įvairioms mokestinėms išimtims ir nesugebėjimui surinkti visų mokesčių valstybės biudžetas gaus tiek pat mokesčių.
Be to, išaugus infliacijai, ir nedidinant arba mažiau didinant atlyginimus, valstybės biudžetas gauna daugiau nenumatytų pajamų, kurias vyriausybė gali skirti kitoms reikmėms.
Prof. R. Lazutka taip pat atkreipė dėmesį, kad per pastarąjį dešimtmetį tiek socialinės išmokos, tiek senatvės pensijos augo mažiau nei vidutinis atlyginimas ir biudžeto pajamos. Daugiau skaityti čia.
Prancūzijos profesinės sąjungos FO atstovas Romenas Lasė (Romain Lasserre) pasidalino Lietuvos profesinėms sąjungoms naudinga Prancūzijos patirtimi, mažinant dirbančiųjų skurdą. Jis pažymėjo, kad siekiant šio tikslo profesinių sąjungų vaidmuo yra labai svarbus. Nors profesinių sąjungų narių skaičiumi Prancūzija nedaug lenkia Lietuvą, tačiau, pasak pranešėjo, prancūzai yra labai solidarūs ir profesinėms sąjungoms pakvietus į protestus juose gausiai dalyvauja ne tik profesinių sąjungų nariai.
Todėl Prancūzijos darbuotojai išsikovojo daug daugiau teisių nei jų turi darbuotojai Lietuvoje. Prancūzijos MMA yra daugiau nei 1200 eurų „į rankas“.
Pranešėjas pažymėjo, jog vis tik Prancūzijoje yra nemažai darbuotojų, kurie negauna minimalaus atlyginimo. Duomenys rodo, kad 2019 m. tokie darbuotojų sudarė 13,4% t.y. 2,32 milijonai visų darbuotojų.
Jiems skirtumas tarp MMA ir gaunamo atlyginimo yra padengiamas kitomis išmokomis. Be to, atskiruose ūkio šakose yra nustatomas mažesnis minimalus darbo užmokestis (conventional minimum wage) nei yra nustatytas šalyje (statutory minimus wage).
Prancūzijos darbo rinka pasižymi tuo, kad daug moterų dirba nepilną darbo laiką. Jos taip pat dažniau nei vyrai sudaro trumpalaikes darbo sutartis. Todėl moterų santykinai yra daugiau tarp skurstančių dirbančiųjų ir gyvenančių skurde nei vyrų.
Prancūzijoje nemažai pasiekta derantis dėl darbuotojų teisės „būti atsijungusiam“. Skaitmeninėms technologijoms veržiantis į gyvenimą ir darbo rinką, vis daugiau žmonių dirba nuotoliniu būdu. Viena vertus, tai yra galimybė lanksčiau derinti darbo laiką. Kita vertus yra pavojus, jog darbdavys gali kelti sąlygą, kad darbuotojas būtų visada pasiekiamas.
Teisę ne visada būti pasiekiamais Prancūzijos darbuotojai iškovojo 2016 metais, kai buvo įgyvendinta darbo teisės reforma ir priimtas naujas Darbo kodeksas. Prancūzijoje kasmet deramasi ir pasirašomas Nacionalinis susitarimas dėl darbo sąlygų kokybės ir skaitmeninių įrankių naudojimo darbo vietoje. Šio susitarimo fragmentai gali būti perkelti į įmonių kolektyvines sutartis.
Kaip ir Lietuvoje dėl MMA didinimo deramasi Trišalėje taryboje. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje nustatant MMA didelį vaidmenį atlieka specialios ekspertų tarybos, kurias sudaro mokslininkai ir ekonomistai, įvertinantys šalies ūkio raidą ir MMA didinimo poveikį. Šios tarybos pateikia savo vertinimus Trišalei tarybai.
Paprastai MMA šioje šalyje yra didinamas, atsižvelgiant į infliacijos augimą. Vis tik pastaraisiais metais Prancūzijoje MMA buvo didinamas tik tais atvejais, kai infliacija viršydavo 2 proc..
Seminaro dalyviai išklausė Rimtauto Ramanausko, Ričardo Garuolio, Aldonos Kindurienės, Vinco Kuncos, Almos Neverienės, Jolantos Keburienės, Kristinos Krupavičienės ir kitų profesinių sąjungų vadovų mintis ir pasiūlymus kaip mažinti dirbančiųjų skurdą ir stiprinti socialinį dialogą.
Seminaro dalyviai dvi dienas pasiskirstę į darbo grupes aptarinėjo ir ieškojo būdų kaip profesinės sąjungos galėtų sumažinti dirbančiųjų skurdą ir stiprinti socialinį dialogą bei profesines sąjungas.
Šių darbo grupių seminare pateiktos išvados taps profesinių sąjungų veiklos ateities gairėmis.
Seminarą surengė Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ projektų vadovė Daiva Kvedaraitė
Skirkite 1.2% GPM Darbuotojų paramos fondui ir 0.6% PS "Solidarumas".