Darbas lauko sąlygomis neturi viršyti 40 val. per savaitę

autorius Solidarumas
outsidework

Darbo kodekso 216 straipsnyje „Kompensacijos darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis“ numatyta, kad darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtino „Kompensuojamų išmokų dydį ir tvarką“. Joje nustatyta, kad kompensuojamų išmokų dydis ir mokėjimo tvarka taikomi darbuotojams, kurių darbo sutartyje nurodyta, kad darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio ir dėl to susidaro padidėjusios išlaidos. Padidėjusios išlaidos gali būti kompensuojamos iki 50 procentų mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką, bet ne daugiau kaip Finansų ministerijos patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma dirbant užsienyje arba ne daugiau kaip tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje dienpinigių norma dirbant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kompensuojamos išmokos darbuotojams mokamos kartu su darbo užmokesčiu.

Išlaidos kompensuojamos už faktiškai tomis sąlygomis dirbtą laiką. Konkretus padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje ir mokamas iš darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Šios išmokos neįskaitomos į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį bei nuo jų neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Tais atvejais, kai Darbo kodekso ir kitų įstatymų nuostatos tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, tarp jų ir dėl padidėjusių išlaidų kompensavimo dydžio, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Taip pat paaiškiname, kad Darbo kodekso 216 straipsnis bei Vyriausybės nutarimas numato tik darbuotojo atliekamų darbų pobūdį (atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio), todėl šios nuostatos gali būti taikomos tik tiems darbuotojams, kuriems susidaro padidėjusios išlaidos dėl tokio jų darbo pobūdžio ir tik tada konkretus padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis nustatomas jų darbo sutartyse.

Kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Darbo kodekso 191 straipsnyje numatyta, kad darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas. Normaliomis darbo sąlygomis laikoma: saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos (saugumo technikos taisyklių ir normų laikymasis, reikiamas apšvietimas, šildymas, ventiliacija, triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kitų žalingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų sveikatą, pašalinimas ir kt.), kaip tai numatyta Darbo kodekso 191 straipsnio 5 punkte. Darbo kodekso 261 straipsnio 1 dalyje „Darbo vietų įrengimas“ numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.

Pagal „Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo“ 25 straipsnio 2 punktą ir 39 straipsnio nuostatas darbdavys privalo vertinti profesinę riziką visose darbo vietose kur darbuotojas dirba ar gali būti darbo metu. Rizikos vertinimas turi būti atliekamas ir įforminamas vadovaujantis „Profesinės rizikos vertinimo nuostatais“ ir „Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės paso tipinės formos ir pildymo tvarka“. Taigi, vertinimą, ar darbo vietos atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, organizuoja darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais.

Pažymėtina, kad asmeninės apsaugos priemonės negali būti vertinamos kaip kenksmingą veiksnį pašalinanti priemonė, o tik kaip laikina priemonė, leidžianti nenutraukti darbų (gamybos), kol vykdomas kenksmingo veiksnio mažinimo darbo aplinkoje priemonių įgyvendinimas. Asmeninių apsaugos priemonių išdavimas ir naudojimas pats savaime darbo aplinkos neįtakoja ir kenksmingų veiksnių darbo aplinkoje nesumažina ir šių priemonių išdavimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos taikyti Nuostatuose numatytas priemones, o taip pat Darbo kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytas garantijas.

Darbo kodekso 147 straipsnyje „Darbo laiko režimas“ numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdienio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Darbuotojai privalo dirbti darbo tvarkos taisyklėse arba darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku.

Darbo kodekso 144 straipsnis „Darbo laiko trukmė“ reglamentuoja, kad darbuotojų darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, o kasdienė darbo laiko trukmė – ne daugiau 8 valandų. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Tokios yra normalaus darbo laiko ribos. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Jeigu darbuotojas dirba darbo aplinkoje, kurioje įvertinus riziką nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, tai darbuotojo darbo laikas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į jo darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip trisdešimt šešios (36) valandos per savaitę, kaip tai numatyta Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte „Sutrumpintas darbo laikas“. Darbuotojo darbo sutartyje turėtų būti nustatyta konkreti kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė, įvertinus darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka.

Darbo kodekso 159 straipsnyje „Papildomos ir specialiosios pertraukos“ numatyta, kad atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikiamos papildomos pertraukos pailsėti. Jaunesniems kaip aštuoniolikos metų darbuotojams, kurių darbo laiko trukmė yra ilgesnė negu keturios valandos, privalo būti suteikta mažiausiai trisdešimties minučių papildoma pertrauka pailsėti darbo metu. Ji įskaitoma į darbo laiką. Dirbant lauke arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip -10 laipsnių C, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams), darbuotojams darbo laiku suteikiamos papildomos ir specialiosios pertraukos. Papildomos ir specialiosios pertraukos įskaitomos į darbo laiką, jų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybė. Papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė ir poilsio vieta atsižvelgiant į konkrečias darbo sąlygas nustatomi kolektyvinėse sutartyse bei darbo tvarkos taisyklėse.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 160 patvirtinto „Papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarką“. Šios Tvarkos 16 punkte numatyta, kad kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos kitos papildomos ar specialios pertraukos, nenumatytos šios Tvarkos 8-11 punktuose. Taigi Darbo kodeksas bei Vyriausybės nutarimas leidžia nustatyti kitas papildomas ir specialias pertraukas, įskaitomas į darbo laiką. Tokių pertraukų trukmė, suteikimo tvarka nustatoma Darbo kodekso 159 straipsnio 5 dalyje numatyta tvarka.

Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus specialistų nuomone, kadangi papildomos ir specialiosios pertraukos yra įskaitomos į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 4 punktas „Darbo laiko struktūra“), tai už jas darbuotojui turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (Darbo kodekso 213 straipsnis „Papildomų ir specialių pertraukų apmokėjimas“) pagal darbo sutartyje arba kolektyvinėje sutartyje nustatytas darbo apmokėjimo formas ir sąlygas, darbo normas (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kitas). Tokia specialiųjų ir papildomų pertraukų apmokėjimo tvarka bus taikytina ir tais atvejais, kai jos suteikiamos darbuotojui dirbančiam lauko sąlygomis.

Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad darbuotojų, dirbančių lauko sąlygomis darbo laikas turėtų būti nustatomas vadovaujantis aukščiau nurodytais norminiais teisės aktais ir negalėtų viršyti keturiasdešimties valandų per savaitę, o esant Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytoms sąlygoms, turėtų būti nustatomas ne ilgesnis kaip trisdešimt šešių valandų per savaitę darbo laikas.

Papildomai informuojame, kad VDI tinklapyje yra skelbiamos aktualios konsultacijos darbo teisės klausimais (www.vdi.lt → DUK). Neradus reikiamos konsultacijos rūpimu klausimu, siūlome kreiptis į VDI konsultaciniu telefonu (8 5) 213 9772.

Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus specialistų nuomonė teismams neprivaloma.

Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo
skyriaus vyriausias darbo inspektorius Romas Einikis

Tel., (8 5) 260 34 73

0 komentaras
0

Palikti komentarą

Skirkite 0.6% GPM profesinei sąjungai "Solidarumui".
KAIP SKIRTI?