Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” koordinacinės tarybos narys Jonas Petraška viešai kreipėsi į Lietuvos Seimo narius, politikus, mokslininkus ir profesinių sąjungų lyderius, ragindamas spręsti darbuotojams svarbius teisingumo užtikrinimo Lietuvoje klausimus. Pateikiame trečią šio kreipimosi dalį. Pirmą dalį skaityti čia. Antrą dalį skaityti čia.
Teisingumo priežiūra.
Kam teisėjui priimti PRIESAIKĄ, jeigu po to ji paslepiama po storu „neperšaunamu“ nepriklausomumo sluoksniu? Teisėjo priesaikoje yra žodžiai: „vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus,“, Konstitucijos 109 str. yra žodžiai: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.” Kiekvienas, prasilenkiantis su įstatymu, teismo sprendimas yra teisėjo priesaikos sulaužymas. Priesaikos sulaužymas vertintinas kaip sunkus asmens nusikaltimas. Įstatymų turi laikytis visi, kiekvienas žmogus.
Svarbiausia ypač, kad įstatymus šventai vykdytų kiekvienas vadovas ir kiekvienas, tuo labiau aukščiausio rango teisėjas. Paskui tokius iki žemiausio rango sektų visi kiti asmenys, įstatymų laikytųsi visi. Įstatymų nesilaikyti atsirastų gėda prieš visuomenę, išsivystytų tradicijos, taip galėtų būti įgyvendintas klasikinis TEISINGUMAS.
Bet teisėsaugos institucijoms, nei teisėjams, nei prokurorams, nei advokatams nėra naudinga viską spręsti teisingai. Jeigu teisingumas būtų realiai įgyvendintas, ir visi piliečiai jo dorai laikytųsi, tai jo priežiūrai reikėtų daug mažiau ir teisėjų ir prokurorų, kitų teisės priežiūros darbuotojų, advokatų. Sumažėtų tokio patogaus, iš išorės garbingo ir, esant galimybėms dirbti aplaidžiai, labai pelningo, nerizikingo darbo vietų. Todėl atsakingi teisės pareigūnai ir specialistai: teisėjai, prokurorai, tyrėjai, advokatai iš esmės nėra suinteresuoti, kad klasikinis teisingumas būtų įgyvendintas.
Taigi teisingumo sistema, dirbtinai susikurdama sau darbo vietas, parazituoja piliečių sąskaita!
O šiuo metu oficialiai teisėsaugą prižiūri tik teisėsauga. Ar čia nėra interesų konflikto?
Teisėsauga praktiškai yra persekiojanti institucija. Ji „savus“ kartais šališkai gina, kartais atsiranda konkurencija vienos teisinės institucijos su kita arba vieno pareigūno su kitu. Vietoje to, kad, esant reikalui, peržiūrėti dokumentus ir juos įvertinti teisės atžvilgiu, pasijungiama prie telefonų klausymo, vaizdo kamerų stebėjimo, kitokiomis pasiklausymo ar sekimo techninėmis priemonėmis, bei asmeniškai fiziškai sekami, žeminami atskiri pareigūnai, net teisėjai ar piliečiai, ir po to metų metais turi darbo teisminiuose posėdžiuose, ima atlyginimus, o rezultatas – arba nukenčia nekalti žmonės, arba šnipštas, už kurį neatsako šnipštą sukūrę asmenys. Didžiulė gėda Lietuvai, kai buvo areštuoti 8 teisėjai ir dar keliasdešimt teisininkų. Iš viso kyla klausimas, ar tai buvo kalti tie, kuriuos areštavo, ar tie, kurie areštavo? Ko gero buvo ir tokių ir tokių. Tobuloje teisingumo sistemoje fiziškai to neturėjo būti. Jeigu ne pirmos instancijos, tai apeliaciniame nagrinėjime, klaida arba tyčinis ar ne tyčinis nuo teisės nukrypimas turėjo būti pastebėtas, jeigu bylos būtų nagrinėjamos pagal įstatymus, o teisėjai ir kiti teisininkai neštų atsakomybę už sprendimų priėmimus, nukrypstant nuo įstatymų, interpretuojant įstatymus, kitaip iškraipant teisę, netrukus tam paaiškėjus.
Tai valstybei gėdą užtraukiantys, protu sunkiai suvokiami dalykai, susidorojama su prokurorais ir teisėjais. Tai yra požymiai, kad daugeliui teisėjų, tyrėjų, kitų teisėsaugos atstovų trūksta teisinių sąvokų (sąžiningumas, teisingumas, diskriminacija, korupcija, nekaltumo prezumpcija) tinkamo supratimo. Tai rodo, kad yra nepakankama teisininkų kvalifikacija. Teisėjai yra nepriklausomi, kaip ir daugelis įvairių profesinių specialistų, tačiau juos irgi reikia mokyti, organizuoti seminarus, oficialius tobulinimosi kursus. Paradoksas: kai kenčiame nuo teisės taikymo padarinių, kurie priklauso nuo teisėjų, o reikia ginti pačius teisėjus. Čia jau trūkumas ne teisėjų darbe, o SISTEMOJE.
Per daug Lietuvoje persekiojimo ir nepasitikėjimo. Teisėsaugoje negali būti konkurencijos. Vienoje ir toje pačioje šalyje negali būti dviejų šalies prezidentų, dviejų konstitucijų, negali būti konkurencijos tarp Konstitucijos, ja pagrįstų visų įstatymų, kitų teisės normų ir teisminės praktikos. Kodeksai ir kitos teisės normos parašytos valstybine lietuvių kalba. Reikia ne laukti, kokia bus teisminė praktika, koks viršininkas kada ir ko pareikalaus, patars ar pamokys, o mokytis lietuvių kalbos, skaityti, kas parašyta ir tuo vadovautis.
Teismai privalo nagrinėti ginčus valstybine kalba, mokėti ją ne taip kaip ją moka kitakalbiai arba kaip lietuviai moka užsienio kalbas, o gramatiškai perskaityti ir suprasti kodeksus, kitus įstatymus, Konstituciją. Jeigu kas neaišku, reikėtų kreiptis pas kalbininkus.
Valstybinės kalbos komisija turėtų išaiškinti žodžių ir jų junginių reikšmes. Teisinis aktas suredaguotas gali būti neaiškiai, tada reikėtų kreiptis į teisės aktą sukūrusią instituciją, kad ji patikslintų, ką ir kaip norėjo įteisinti.
Visiems žinoma, kad neklysta, kas nedirba, jeigu tikrai klaida, kartais tenka atleisti, tačiau teisėjo klaida labai brangiai kainuoja ne pinigais, o gyvenimais. Kartais piktinamasi, kad nusikaltėlis turi daugiau teisių, nei auka. Tačiau proceso
metu labai svarbu, kad nebūtų apkaltintas ar pasmerktas nekaltas. Jeigu taip atsitiktų, tai ne tik nukentėtų (taptų ginčo auka) nekaltas pilietis, bet ir tikrai kalto niekas neieškotų, jis liktų nenubaustas, nusikaltimas galėtų kartotis. Todėl tyrimas turi būti labai kruopštus ir ne emociškas.
Teismus prižiūrėti turi tokia institucija, kurios darbo vieta nuo teismų veiklos apimties nepriklausytų ir būtų suinteresuota, kad ji būtų mažesnė. Tik šeimininkas gali paskaičiuoti ir nuspręsti, kas jam mažiausiai kainuoja. O šalies
šeimininkas yra jos Prezidentas ir Seimas.
Respublikos Prezidentas negali nurodyti teismams, kaip turi būti priimamas sprendimas konkrečioje byloje, tačiau jau priimtą sprendimą vertinti gali, žinoma, tik įstatymams atitikimo pagrindais.
Prezidentas skiria teisėjus ir tam tikra nustatyta tvarka pagal įstatymą gali juos atleisti, kadencijai nepasibaigus. Be abejonės jis tai gali daryti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik esant neabejotinam pagrindui.
Šiuo metu teisėjai nušalinami tik kai atlieka kokį nors chuliganišką veiksmą ar nenuslepiamą nusikaltimą (kyla klausimas, kaip toks asmuo iš viso tapo teisėju?), arba kai neįtinka teismo pirmininkui arba kitai aukštesnei valdžiai (tai jau aukštesnės valdžios priesaikų laužymas). O jeigu Prezidentas neatlieka savo darbo arba jį atlieka netinkamai, jis sulaužo savo
priesaiką, jam interpeliaciją gali organizuoti Seimas.
Seimo nariai taip pat negali nurodyti teisėjui sprendimą priimti konkrečiu atveju, tačiau jie įstatymą sukūrė, yra už jį atsakingi, turėjo žinoti, kokiam tikslui jis reikalingas, kaip juo naudotis (jį taikyti). Jeigu, jų nuomone, teismo sprendimas, pagal įstatymu nustatytą tikslą, nesutampa, turi apsispręsti, ar taisytina įstatymo redakcija, siūlyti naują įstatymo redakciją, kuri teisėjui būtų suprantamesnė, ar organizuoti interpeliaciją teisėjui, dėl priesaikos sulaužymo. Teisėjas turi taip taikyti įstatymą, kaip Seimo nariai nustatė įstatymo pavidalu, kaip ir kitos institucijos, savo įgaliojimais vykdančios kažkokią veiklą, už kurią yra atsakingos. Turi būti budrūs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai, kurie turi išnagrinėti ginčus, dėl kurių yra įtarimų, kad sprendimai buvo priimti pažeidus tokį ar kitokį įstatymą. Tai turi būti teisininkai arba gerai susipažinę su teisės normomis, gebantys analizuoti ir suprasti savo patarėjų teisės aiškinimus. Jiems nereikia nagrinėti kiekvieno ginčo iš naujo. Tam yra ketvirtoji valdžia – žiniasklaida. Jeigu per žiniasklaidą jau paviešinta visuomenei kokie nors kurioziški teismų
sprendimai, turi būti teisėsaugos pareigūnų ir politikų sujudimas, galimai, kažkas tikrai negerai.
Pagal tokią informaciją visuomenė daro savo išvadas. Tas „negerai“, kaip minėta, išviešina precedentą, kuo galima pasitikėti ar nepasitikėti, daryti išvadas: vadovautis įstatymais ar ieškoti korupcinių kelių?
Todėl būtina kažką daryti, arba uždrausti laisvą žiniasklaidą, arba jos duomenis tinkamai vertinti ir reaguoti. Mįslė Seimo nariams – daryti KĄ?
Gali būti, kad Prezidentas neatlieka savo pareigų, nekeldamas pagrįstų pretenzijų teisėjams arba Prezidentas be reikalo kišasi į teismų veiklą, atleidžia teisėją, neišnagrinėjęs priežasčių iš esmės nepagrįstai ir neteisėtai, vienu ir kitu atveju sulaužo priesaiką.
Laikraštis „Lietuvos rytas“ ir kitos žiniasklaidos priemonės pateikia gausybę pavyzdžių, pranešdamas visai Lietuvai, kas vyksta.
Jeigu žiniasklaidos priemonė apšmeižė Prezidentą, ji turi nešti atsakomybę. Jeigu paskleidė teisybę, tai yra medžiaga tyrimui ir turi atsakyti kalti asmenys, tame tarpe ir Prezidentas. Pagal laikraščio „Lietuvos rytas“ duomenis, kai kurie Lietuvos prezidentai, neskaitant Rolando Pakso, kuris ją pergyveno, yra interpeliacijos verti.
Šiuo metu aktualūs teisingumo principai.
- Svarstantis, nagrinėjantis arba priimantis sprendimus ginčuose, kiekvienas asmuo pirmiausia privalo įsijungti savo asmeninį atsakomybės jausmą, nenusišalinti nuo vertinimo pagal teisės aktus visų su ginču susijusių aplinkybių;
- Kiekvienas ginčas per teisinę sistemą turi būti sprendžiamas tik vadovaujantis
Konstitucija ir įstatymais; - Teisė pasirinkti darbą, kaip ir visos kitos teisės, nėra absoliuti, tačiau ji nėra ir niekinė. Pagal darbuotojo pageidavimą, turi būti tenkinama arba detaliai ir kruopščiai išsiaiškinta ar nėra diskriminacijos, ar tikrai yra aplinkybių, kurios darbdaviui teisėtai leistų tokios darbuotojo teisės netenkinti. Jeigu yra abejonių, sprendimas turi būti
darbuotojo naudai; - kompensuoti darbuotojų teisės lygį iki darbdavio, nešališkais ginčus sprendžiančių organų sprendimais, vadovaujantis nuostata, kad visi asmenys yra lygūs ne tik jeigu jie yra skirtingos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų, bet ir kai asmenys yra tos pačios lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų; - sprendžiant darbo ginčus, teisinėje sistemoje užtikrinti sąvokų: nekaltumo prezumpcija, sąžiningumas, diskriminacija, korupcija teisinį pripažinimą ir taikymą (DK 24 str. 1d. ir 188 str. 8 d.), visų DK nuostatų, DK 24 str. 1, 3, ir 5 d. ir 193 str. ginčams dėl teisės nuostatų taikymą.
- Sudaryti sąlygas ir įpareigoti teisėjus ir kitus pareigūnus nuolat ir periodiškai kelti savo kvalifikaciją per mokslines teisės studijas, konsultuojantis su visuomenės mokslų specialistais, dėl teismų ir kitų teisinių sprendimų (ne konkrečių ginčų ir bylų, bet pavyzdinių sprendimų pagal principus) įtakos asmeniui ir visuomenei, teisinės ir moralinės aplinkos tobulinimui;
- Kiekvienam piliečiui – teisinį saugumo jausmą. Keliant teisėtus reikalavimus, negali būti diskriminuojamas teisės atžvilgiu;
- Pripažinti, kad kiekvienas neteisingas teismo sprendimas yra teisėjo PRIESAIKOS sulaužymas ir Lietuvos valstybės išdavystė;
- Siekti, kad būtų ratifikuota 2019 m. birželio mėn. 21 d. Ženevoje priimta Konvencija Nr. 190, „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” koordinacinės tarybos narys Jonas Petraška
Skirkite 1.2% GPM Darbuotojų paramos fondui ir 0.6% PS "Solidarumas".