Kam kovo 8-oji nešventė?

Po savaitės galima ramiau pakalbėti kiek prasmės dar turi Tarptautinė moters diena. Kiek joje liko prasmės, moterų teisių ir lyčių lygybės klausimų kėlimo, o kiek vietos užima tik vienadienių tulpių dovanojimas kartais dar ir palydimas šampano pakaitalo taurių pakėlimu? 

Visuomenė labai ryškiai skaldosi į dvi stovyklas, kur vieni šventę laiko sovietine atgyvena, antri nusileidžia iki „gėlių ir dėmesio nebus per daug”, treti labiau akademiškai traukia skaičius iš statistikos suvestinių. 

Kovo 8-oji nuo savo ištakų, nuo pirmųjų moterų demonstracijų buvo ne apie gėles ar šypsenas. Priežastys buvo daug niūresnės ar proziškesnės ir visai nešventinės. Reikalaujant lygių teisių tiek viešajame politiniame gyvenime, tokių kaip balsavimo teisė, deramas atstovavimas renkamuose organuose, greta ėjo ir darbo teisių paketas. 

Profesinės sąjungos ir šiandien aiškiai mato skirtumus šalies ir visos Europos mastu. Nors begalinės konferencijos, mokymai, klausimų kėlimas visais lygiais yra nuolatinis ir nenutrūkstamas, net keli metų metus nekintantis skirtumai negali nebadyti akių bent kiek matančiam. Nepaisant įstatyminio reguliavimo, priežiūros institucijų aktyvaus veikimo, vyrai vis dar sudaro didesnę darbo jėgos dalį nei moterys, o uždarbio skirtumai per dešimtmetį praktiškai nesikeičia.

Moterų užimtumo lygis didėja, tačiau vis dar atsilieka nuo vyrų: 2020 m. duomenimis vyrai – 65%, moterys – 57%  (ES Vyrai – 62%, moterys – 56%). Moterų bedarbystės lygis yra didesnis nei vyrų: vyrai – 7%, moterys – 8% (ES vienodai – 7%)

Vyrai vidutiniškai gauna didesnį darbo užmokestį nei moterys: vyrai – 12% daugiau nei moterys (2010 – 14%), ES: vyrai – 14% daugiau nei moterys (2010 – 16%)

Skirtumo mažėjimo tendenciją įžvelgti ir pasveikinti galima, tačiau tik bendromis pastangomis gerokai greičiau jį sumažinus iki nereikšmingo, būtų galima visiems laikams uždaryti archajišką klausimą „kas ir kodėl uždirba daugiau – vyrai ar moterys?“

Moterų ir vyrų lygybė darbo rinkoje yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis nuoseklių pastangų iš įvairių institucijų ir visuomenės. Nors Lietuva jau yra pasiekusi tam tikrą progresą, vis dar reikia daug nuveikti, kad moterys ir vyrai turėtų vienodas galimybes darbo rinkoje. 

Daugiavartotojiška visuomenė, kurioje mes visi gyvename, ir šiuolaikinis beprotiškai lekiantis gyvenimo tempas nori staigių ir paprastai pasiekiamų sprendimų kelių mygtukų paspaudimo principu. Tačiau kai kalbame apie procesus, kurių pradžia prieš tūkstančius metų, reikia be galo daug, tiek laiko, tiek pastangų, tiek kantrybės.

Šiandien turime dar didesnių, protu sunkiai paaiškinamų darbo užmokesčio skirtumų tarp Lietuvos regionų, vienas nuo kito nutolusiu vos per valandą kelio automobiliu. Gal visa energija turėtų būti nukreipiama būtent čia? Praėjusių metų paskutinio ketvirčio duomenys, jau skaičiuoja 1000 eurų vidutinės algos skirtumą „į rankas“ tarp Vilniaus ir Zarasų. Ta pati rytų Lietuva, tos pačios maisto kainos prekybos tinkluose, tikėtina brangesnis vanduo ir šiluma, dėl mažesnės konkurencijos galimai brangesnės paslaugos arba iki jų dar reikia nuvažiuoti nemažą atstumą be patikimai veikiančios viešojo susisiekimo sistemos.

Klausti ar čia vienodi, tačiau žemi vyrų ir moterų atlyginimai leistų pasidžiaugti ar bent nusiraminti būtų per daug ironiška ir ciniška. Bandymai kažkaip pateisinti geografine padėtimi (pasienis su Latvija), darbo sezoniškumu (kurortinė vietovė) ar gamtiniu karkasu (vandens telkinių ir miškų daugiau, nei dirbamos žemės) negalima, nes Utenos regionas fiksuoja labai panašius, liūdnus skirtumus ir tokių regionų galima rasti gerokai daugiau.

Gal moterų teisių ir lygybės klausimo kėlimo šimtametė tradicija galėtų tapti tuo kelrodžiu ir pasinaudodami gerąja praktika, tiek visuomenė, tiek politikai pagaliau suvienytų pastangas mažinti socialinius skirtumus tarp šalies rajonų? Šventines pavasario gėles greitai pasimiršta, o kasdienė darbotvarkė reikalauja gerokai didesnių, tik mažiau matomų pastangų.