2024 m. vasario 28 d. VšĮ. Demokratijos institutas, vadovaujamas buvusios Socialinių reikalų ir darbo viceministrės Eglės Radišauskienės, Vilniuje surengė diskusiją „4 dienų darbo savaitė: Ar tai įmanoma Lietuvoje?“, kurioje dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkės pavaduotojas Rimtautas Ramanauskas ir generalinė sekretorė Daiva Kvedaraitė, Pietų Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovai Jolanta Miliauskė ir Arūnas Lekavičius. Diskusijose dalyvavo darbdavių, profesinių sąjungų atstovai, ekspertai, Seimo nariai Tomas Tomilinas, Lukas Savickas, Konstitucinio teismo teisėjas Tomas Davulis, Valstybinės darbo inspekcijos kancleris Šarūnas Orlavičius ir kiti atsakingi valstybės pareigūnai.
Tarptautinės darbo organizacijos konvencija dėl 8 valandų darbo dienos ir 48 valandų darbo savaitės pramonės įmonėse nustatymo (1919) Lietuvoje buvo ratifikuota 1931 metais. Praėjus beveik šimtui metų vis garsiau kalbama apie darbo laiko sutrumpinimą, galbūt iki 4 darbo dienų (32 valandų) darbo savaitės.
Pagrindiniai darbo laiko sutrumpinimo argumentai yra: rūpestis darbuotojų sauga ir sveikata, noras, kad darbuotojai daugiau laiko skirtų šeimai, laisvalaikiui, svarbus ir aplinkosauginis aspektas.
Kai kuriais atvejais, esant krizėms, darbo laikas trumpinamas, siekiant daugiau žmonių išlaikyti darbo rinkoje. Gyvenant 21 amžiuje, vis daugiau funkcijų gali atlikti diegiamos technologijos, dirbtinis intelektas, robotai, todėl žmonės galėtų vis daugiau laiko skirti savo pomėgiams, šeimai, būti sveikesni ir laimingesni.
Tik kyla klausimas, ar dirbant trumpiau, nemažės darbo užmokestis. Lietuvoje Darbo kodeksas nustato gana įvairias darbo reguliavimo formas, darbuotojai ir darbdaviai gali susitarti dėl lankstesnio darbo laiko, bent jau teoriškai, yra galimybė darbuotojams įvairiau planuoti savo darbo laiką ir derinti su asmeniniais įsipareigojimais.
Kai kuriems darbuotojams jau dabar yra sutrumpintas darbo laikas iki 32 val.. darbo savaitės, paliekant nustatytą darbo užmokestį.
Kaip antai, Darbo kodekso 112 str. 5 str. nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai.
Vadovaujantis DK 112 str. 3 d., darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.
Ar įmanoma sutrumpinti darbo laiką visiems darbuotojams?
Diskusijos dalyviai pateikė pavyzdžius, kai pavyksta susitarti individualiai arba kolektyvinėse sutartyse dėl trumpesnio darbo laiko, paliekant nustatytą darbo užmokestį arba net nustatant didesnį, jeigu darbo užmokestis priklauso nuo rezultatų. Antra vertus, vis dar girdime darbdavių padejavimus, kad trūksta darbuotojų, nors nedarbas auga.
Užimtumo tarnybos duomenimis, vasario 1 d. šalyje registruota 165,8 tūkst. bedarbių – 2,3 proc. arba 3,8 tūkst. asmenų daugiau nei prieš mėnesį. Registruotas nedarbas – 9,3 proc., t. y. 0,2 proc. punkto didesnis nei metų pradžioje ir 0,1 proc. punkto didesnis nei prieš metus. Registruoto nedarbo rodikliai sausį didėjo 45 iš 60 šalies savivaldybių.
Darbuotojų trūkumą galėtų kompensuoti investicijos į technologijas, ypač pramonėje. Tačiau vis dar patraukliau – darbuotojai iš trečiųjų šalių. Yra sektorių, kur darbuotojai priversti dirbti ne trumpiau, bet ilgiau, dėl darbo procesų optimizavimo bei resursų taupymo, kai kada darbuotojai renkasi dirbti viršvalandžius, kad uždirbtų oresnį atlyginimą, savo sveikatos sąskaita. Paklausti apie tai, kad reikėtų tartis su darbdaviu dėl valandinio darbo užmokesčio didinimo, tik gūžteli pečiais ir atsako, kad tai yra neįmanoma.
Diskusijoje dalyvavusi D. Kvedaraitė pateikė geruosius pavyzdžius, kai socialinio dialogo pagalba per kolektyvinius susitarimus pavyksta susitarti dėl trumpesnės darbo dienos.
Lietuvos socialinių darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Alma Nevierienė džiaugiasi, jog šakos kolektyvinėje sutartyje susitarta dėl viena valanda sutrumpinta darbo savaitė, laisvos dienos suteikiamos už stažą ( nuo 5 iki 10 metų – 2 dienos, vienoje įstaigoje išdirbus 10 metų – 4 dienos). Darbuotojai gali skirti 10 arba 20 dienų mokymuisi, 5 sveikatinimui.
Greitosios medicinos pagalbos darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė siekia susitarti dėl 36 val. darbo savaitės.
Yra ir daugiau gerųjų pavyzdžių, tačiau tikrai ne visiems ir ne visose įmonėse, įstaigose. Ypač sunkiai „kelią skinasi“ derybos su darbdaviais privačiame sektoriuje. Nors dirbantiems tarptautinio kapitalo įmonėse galėtų pagelbėti dalyvavimas Europos darbo tarybų veikloje, kai darbuotojai iš skirtingose šalyse veikiančių tos pačios įmonės dukterinių įmonių susitinka ir pasikeičia informacija bei gerąja patirtimi.
Galbūt viena iš tokių sėkmės pavyzdžių bus UAB „Lifosa“ priklausanti EuroChem grupei. Belgijoje veikiančioje įmonėje darbo laikas sutrumpintas iki 35,14 val., o 4,86 val. kaupiasi prie atostogų. Gal ateityje ir Lietuvoje bus pasekta šiuo pavyzdžių
Europos Sąjungoje minimaliai darbo laikas reguliuojamas 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, kurioje nustatomi būtiniausi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai dėl darbo laiko organizavimo.
Vis tik darbo laikas reguliuojamas skirtingai. Vienose šalyse tai daroma įstatymais, kitose – socialinių partnerių susitarimais. Vidutiniškai europiečiai dirba 37,5 valandas, ilgiausia darbo valandų savaitės yra Graikijoje – 41 val., Lenkijoje 40,4 val., Rumunijoje ir Bulgarijoje 40,2 val.. Tuo tarpu, Belgijoje – 38 val., Prancūzijoje – 35 val., Vokietijoje – 34 val. darbo savaitės. Ispanijoje valdžioje dabar esantys politikai sieks įteisinti iki 37 val., o Portugalijoje profesinės sąjungos reikalauja 35 val. darbo savaitės.
Parengė
Daiva Kvedaraitė
Skirkite 1.2% GPM Darbuotojų paramos fondui ir 0.6% PS "Solidarumas".