2026 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas pripažino, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba neskaidriai ir netinkamai atliko atrankos konkursą į Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos valdybos viršininko pareigas ir patvirtino 2026 m. vasario 9 d. Regionų administracinio teismo nutarimą tenkinti profesinės sąjungos nario Dainiaus Čekausko skundą panaikinti šios atrankos rezultatus ir įpareigoti iš naujo surengti atranką.
2025 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Atrankos komisija paskyrė į Resocializacijos valdybos viršininko pareigas ne D. Čekauską, o žemesnės kvalifikacijos ir patirties už jį kandidatą, nepaisant to, kad D. Čekausko tarnybos stažas ir patirtis nuteistųjų resocializacijos srityje yra penkeriais metais ilgesni nei nugalėtojos, realaus vadovavimo patirtis yra beveik treji metai, o atranką laimėjusios pretendentės kiek daugiau negu pusė metų. Be to, D. Čekauskas turi penkerių metų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko patirtį ir specialiąją Dinaminio saugumo modelio instruktoriaus kvalifikaciją, kurių nugalėtoja neturi.
Su tokiu Atrankos komisijos sprendimu D. Čekauskas nesutiko ir kreipėsi į teismą.
Lietuvos kalėjimo tarnybos atstovė savo komisijos sprendimą grindė tuo, kad Atrankos komisijos narių vertinimas yra individualus, o Atrankos į laisvas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 46 punkto nuostata „nesuponuoja išvados“, kad atranką turi laimėti pretendentas, kurio patirtis ilgesnė, t. y. patirties kriterijus negali būti lemiamas. Atrankos metu pretendentai neva vertinami kompleksiškai, o vertinama ne tik turima darbo patirtis, bet ir atsakymai į Atrankos komisijos narių klausimus, praktinės užduoties išsprendimas ir kt..
Tačiau 2026 m. vasario 9 d. Regionų administracinio teismas, dalyvaujant pareiškėjui D. Čekauskui ir jam atstovaujantiems pareiškėjo atstovės Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovams Lukui Čapui ir Oksanai Strazdei , išnagrinėjęs visą pateiktą informaciją, taip pat garso įrašus nustatė, kad pažeidžiant nustatytą tvarką D. Čekauskui buvo pateikta daugiau klausimų nei kitai kandidatei.
Nors Lietuvos kalėjimo tarnybos atstovė bandė įrodyti, kad tie klausimai buvo patikslinantys, teismas nustatė, kad jie buvo papildomi, nes juos teikė ne tas komisijos narys, kuris pirmas tą klausimą uždavė.
Pasak teismo, nėra įmanoma nustatyti, kaip atsakymų į klausimus vertinimas buvo proporcingai paskirstytas, koks vertinimo svoris balais buvo skiriamas kiekvienam Aprašo 46 p. numatytam kriterijui ir klausimui, kaip Komisijos nariai vertino pretendentų, įskaitant ir pareiškėjo, atsakymus į konkrečius klausimus, kaip tai atsispindėjo galutiniame kiekvieno Komisijos nario pateiktame konkretaus pretendento vertinimo rezultate. Teismas, išklausęs Atrankos garso įrašą ir išanalizavęs visą bylos medžiagą, nenustatė, kad Komisijos nariai aptarė šiuos esminius su vertinimu susijusius aspektus.
Į bylą buvo pateiktos individualios pretendentų vertinimo lentelės, kuriose nurodytas tik galutinis pretendento vertinimo balas. Remdamasis šiais duomenimis teismas neturi galimybių objektyviai nustatyti, kaip buvo įvertintas konkretus pareiškėjo atsakymas į klausimus, ar visi Komisijos nariai naudojo vienodą vertinimo metodiką vertindami pareiškėjo atsakymą į konkretų klausimą, kaip nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo įvertintas pagal skirtingus kriterijus ir skirtingus jam užduotus klausimus. Byloje nėra duomenų, kad komisijos nariai įvertino pretendentus pagal Aprašo 46 punkte įtvirtintus vertinimo kriterijus.
Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktus, padarė išvadą, kad atsakovės organizuotoje Atrankoje nebuvo laikomasi Aprašo 46 p. ir 50 p. nuostatų, todėl negalima sutikti Lietuvos kalėjimų tarnybos pozicija, jog Atranka buvo organizuota teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu nusprendė D. Čekausko skundą tenkinti visiškai.
Lietuvos kalėjimų tarnyba su šiuo teismo nutarimu nesutiko ir jį apskundė, bet Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas, dar kartą išnagrinėjęs bylą, priėmė nutarimą atmesti Lietuvos kalėjimų tarnybos skundą ir įpareigojo ją vykdyti ankstesnio teismo sprendimą, kuris yra neskundžiamas.
Komentuodama teismo sprendimą teisininkė O. K. Strazdė sakė: „Šioje byloje mums svarbiausia tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai patvirtino: valstybės institucijos vykdomoje atrankoje nepakanka formaliai užduoti kandidatams klausimus, skirti balus ir išrinkti laimėtoją. Turi būti realiai ir visapusiškai įvertinti visi teisės aktuose nustatyti kriterijai, o pats atrankos rezultatas turi būti objektyviai pagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas nustatė, kad komisija iš esmės vertino kandidatų atsakymus į jos narių užduotus klausimus, nors pagal Atrankos tvarkos aprašo 46 punktą privalėjo vertinti gerokai platesnę aplinkybių visumą – pretendento profesionalumą, tarnybinės veiklos rezultatus, tinkamumą pareigoms, tarnybos trukmę bei turimą kvalifikaciją. LVAT ypač pabrėžė, kad kai kurių šių kriterijų, pavyzdžiui, tarnybinės veiklos rezultatų, vien užduodant klausimus apskritai neįmanoma patikrinti – jie turi būti vertinami papildomai.
Todėl labai svarbu, kad teismas šių pažeidimų nelaikė vien formaliais atrankos trūkumais. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas konstatavo, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros – būtent tos taisyklės, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir galutinio sprendimo pagrįstumą.
Manau, kad ši byla reikšminga ne tik Dainiui Čekauskui. Ji prisideda prie teismų praktikos, formuojančios teisėtų, skaidrių ir objektyvių atrankų valstybės tarnyboje standartą. Komisijos diskrecija vertinti kandidatus nėra absoliuti – teisės aktuose nustatytų privalomų kriterijų negalima eliminuoti ir apsiriboti vien kandidatų atsakymų į komisijos klausimus vertinimu. Atrankos procedūra turi leisti objektyviai patikrinti, kad sprendimas priimtas įvertinus tai, ką vertinti įpareigoja teisės aktai.
Tai nėra pirmas atvejis, kai D. Čekauskui tenka teisinėmis priemonėmis ginti savo teises santykiuose su valstybės, taigi mokesčių mokėtojų išlaikoma, institucija dėl jos vykdomų atrankų ir priimamų sprendimų. Matant šių situacijų pasikartojimą, kyla klausimas ar toks nuoseklus elgesys jo atžvilgiu neperžengia atskirų administracinių sprendimų ribų ir netampa sisteminiu psichologiniu spaudimu darbuotojui.
Todėl ši pergalė mums svarbi ne vien kaip dar vienas panaikintas neteisėtas sprendimas. Ji patvirtina, kad Dainiaus Čekausko keliamos abejonės dėl atrankos teisėtumo šiuo atveju buvo pagrįstos – esminius atrankos procedūros pažeidimus pripažino pirmosios instancijos teismas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiam vertinimui visiškai pritarė.”
Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo nutartį skaityti žemiau.
https://www.lps.lt/wp-content/uploads/2026/10/Nutartis-2026-09-16.pdf