Spausdinti

62155809 443068059618130 5232806643833503744 n

2019 m. birželio 11-12 d. Briuselyje, Belgija vyko Europos profesinių sąjungų konfederacijos baigiamoji konferencija, kurios tikslas buvo aptarti LABOR-INT (darbas-integracija) projektų sklaidą, migracijos ekspertų pranešimus, kurie gali būti naudojami, kaip  ekonominių  ir socialinių partnerių veiklos pagrindas, kad nevyriausybinės organizacijos galėtų kuo geriau ir sėkmingiau integruoti, prieglobsčio ieškančius asmenis ir naudos gavėjus, į darbo rinką. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos Solidarumas" valdybos narė ir Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja Lina Urbonovičienė.

Sveikinimo žodį visiems susirinkusiems tarė Lina Kar (Liina Carr), Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) sekretorė. Savo kalboje, ji  akcentavo, kad Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis šiais metais per Viduržemio jūrą į Europą atvyko apie 200 tūkst. žmonių.

Europos Sąjunga, viena didžiausių pasaulio ekonomikų, šioje pabėgėlių krizės akivaizdoje ėmė aižėti dėl to, kad jos prieglobsčio suteikimo politika, kuri buvo kuriama vyraujant saugumo modeliui, pasirodė netinkama. Visa ši situacija – tai ne tik Europos prieglobsčio sistemos išbandymas, bet ir galimybė patikrinti vertybinį Europos Sąjungos pagrindą.

Valeria Ronziti (Ronzitti) ir Arnaldas Abrudzinis (Arlnaldo Abruzzini) iš EUROCHAMBRES akcentavo, kad dar 1999 m. Europos Sąjungos šalys narės prisiėmė įsipareigojimą sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, kurią sudaro bendri reglamentai – prieglobsčio prašytojų identifikavimo sistema Eurodac ir Dublino reglamentas, kuriame numatyta, kokiais atvejais šalys yra atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Dublino reglamentas iš esmės reiškia, kad prie išorinių ES sienų šalys narės pačios turi nagrinėti prieglobsčio prašymus. Be reglamentų, ES šalys narės į savo nacionalinę teisę perkėlė tris svarbias ES direktyvas: Kvalifikavimo direktyvą, Prieglobsčio procedūrų direktyvą ir Priėmimo sąlygų direktyvą. 

Europos Komisija parengė Europos migracijos darbotvarkę, o birželio mėnesį Europos Vadovų Taryba paskelbė išvadas dėl sistemingų veiksmų. 

Glazgo Kaledonijos universiteto profesorius Simonas Baljonė (Simone Baglioni) savo pranešime apžvelgė migraciją į Europos šalis. Migrantai dažnai pasirenkant pavojingus ir rizikingus kelius. Tai nėra naujas reiškinys. Jau daugelį dešimtmečių nuo persekiojimo ir karinių konfliktų bėgantys arba ekonominio saugumo siekiantys migrantai apsisprendžia keliauti į Europą.

Nors šis reiškinys nėra naujas, pastaraisiais metais stebimas šių procesų suaktyvėjimas. Dvidešimtajame amžiuje pasaulio populiacijai išaugus keturgubai, migrantų judėjimas dar labiau suintensyvėjo. Nepaisant to, kad migrantų skaičius auga, teisėtos migracijos būdai iki šiol yra riboti, todėl migrantai slapčia leidžiasi į itin pavojingas ir rizikingas keliones.

Nuo 2000 m. kelionės įvairiais migracijos maršrutais visame pasaulyje pasiglemžė 40 tūkst. žmonių gyvybių. Šiandien Europos Sąjungai iškilo didžiausia migracijos problema nuo pat šios bendrijos susikūrimo pradžios, ir atsižvelgiant į jos kaimynystėje vykstančius konfliktus (Sirijoje, Libijoje, Irake, Ukrainoje, Pietų Sudane ir daugelyje kitų valstybių) nepanašu, kad migracijos mastai artimiausiu metu sumažės. Dėl šios padėties ypatinga našta tenka visoms valstybėms, esančioms prie Viduržemio jūros, todėl šis klausimas yra ne tik Europos, bet ir regiono problema. Kadangi dauguma sausumos sienų yra uždarytos, pagrindiniai migracijos keliai eina per Viduržemio jūrą, dažniausiai pasirenkant Vidurio Viduržemio jūros maršrutą.

Antrą renginio dieną, birželio 12 d. Tarptautiniai ekspertai, Elvira Raitšamer (Elvira Reitshammer), Emilijo Sadžezė (Emilio Saggese), Vania Nedelčeva  (Vania Nedelcheva) pristatė LABOR-INT“ projektą kuriuo buvo siekiama sutelkti žinias ir patirtį, kad būtų galima pasirengti bendriems darbo rinkos integracijos iššūkiams, ypatingą dėmesį skiriant įgūdžiams ir kvalifikacijoms.

Konkrečiau, tikslas buvo remti ekonominius ir socialinius partnerius, atliekant aktyvesnį ir veiksmingesnį jų vaidmenį įgyvendinant politiką ir praktiką, remiančią pabėgelių integraciją į darbo rinką, stiprinant esamas žinias ir pasimokant iš naujausios ir perspektyvios vietos ar nacionaliniu lygmeniu sukauptos  patirties.

Pagrindinė užduotis buvo pasiūlyti metodiką, rinkti ir peržiūrėti kai kuriuos esamus mokslinius tyrimus ir informaciją apie gerą darbo rinkos integracijos praktiką. Darbas išsivystė per šešis mėnesius, per kurį projekto dalyviai  susitiko du kartus.

Pirmojo susitikimo, įvykusio 2017 m. gegužės 9 d. Briuselyje, tikslas buvo aptarti bendruosius tikslus, metodiką ir konkretų požiūrį. Tokiu atveju ekspertai susitarė dėl tikslinės populiacijos apibrėžties (t.y. bendroji migrantų populiacija); jie aptarė skirtumus tarp šalių ES ir veiksnius, galinčius trukdyti apibrėžti bendrus sprendimus apibūdino pagrindinius koncepcinio ir teorinio požiūrio elementus, kurie turėtų informuoti. Apibrėžė bendrą metodiką, pagrįstą tam tikrų esamų Europos ekonominių ir socialinių partnerių praktikos parinkimu ir vertinimu.

Per antrąjį susitikimą, įvykusį 2017 m. rugsėjo 12 d. Briuselyje, buvo pateikti ir aptarti preliminarūs galutinio pranešimo rezultatai ir pirmasis galutinės ataskaitos projektas. Tarp jų ekspertai pasikeitė idėjomis ir informacija tiek nuotoliniu, tiek kitų LABOR-INT projektų susitikimų proga. 

Pagrindiniai pabėgelių integracijos procesai yra šie:

1. Įgūdžių vertinimas ir profiliavimas: iš pradžių reikia nustatyti ir įvertinti pabėgelių turimus įgūdžius ir kompetencijas, kad jie būtų matomi ir suprantami potencialiems darbdaviams. Pabėgėliai paprastai neturi oficialių įgaliojimų ir dokumentų apie jų išsilavinimą ir (arba) darbo įgūdžius. Daugeliu atvejų jie turi įgūdžių, įgytų neformalioje ar formalioje aplinkoje, kuriems reikalingi konkretūs patvirtinimo ir sertifikavimo metodai ir priemonės.

Naujas trečiųjų šalių piliečių įgūdžių profilio įrankis, kurį neseniai paskelbė Europos Komisija, yra tokios priemonės pavyzdys, kuris galėtų būti geras atspirties taškas aiškiam ir glaustam individualių įgūdžių pristatymui. Dažnai reikalingos papildomos darbo ar sektoriui skirtos vertinimo priemonės, o ekonominiai ir socialiniai partneriai gali aktyviai dalyvauti šiame procese, rengdami arba kurdami naujus pasiūlymus pagal sektorius arba profesijas, dažnai rengdami ir pasitelkdami naujoviškus sprendimus per IT.

2. Įgūdžių ugdymas: nustatant spragas reikia nustatyti  mokymo ir švietimo būdus, apimančius pagrindinį mokymą kalbos ir pilietinio ugdymo, profesinio ir profesinio mokymo srityse.

Viena vertus, švietimas ir mokymas turi būti pritaikyti prie atskirų kandidatų individualių profilių ir siekių, remiantis nuodugniu ir kruopščiu vietos darbo rinkų įgūdžių ir darbo poreikių įvertinimu. Žinoma, dalyvavimas formaliajame švietime ar profesiniame mokyme gali būti sudėtingas, nes daugelio pabėgelių išsilavinimo lygis yra žemesnis. Todėl alternatyvūs sprendimai, skatinantys mokymą darbo vietoje, gali būti tinkamesni. Šiuo atžvilgiu ekonominiai ir socialiniai partneriai gali prisidėti, skatinti įmonių ir firmų bendravimo ir informuotumo didinimo kampanijas apie galimybę ir galimybes siūlyti stažuotes viešųjų paslaugų teikėjams. Be to, jie gali aktyviai dalyvauti rengiant švietimo ir mokymo kursus, kad jie labiau atitiktų rinkos poreikius.

3. Įgūdžių atitikimas ir įdarbinimas: kai mokomi asmenys, jiems reikia specialių patarimų ir paramos, kad jie galėtų panaudoti savo įgūdžius rinkoje, esančiose darbo vietose. Tai apimtų, pavyzdžiui, konkrečią darbuotojų kategoriją, kurie galėtų prisitaikyti prie konkrečios aplinkos. Ekonominiai ir socialiniai partneriai gali prisidėti kurdami kuravimo programas, kad palengvintų integraciją į darbo vietas.

Dabar kaip niekada  Europa turi parodyti kokia ji išties yra atvira, solidari, gerbianti žmogaus teises ir kultūrinę įvairovę bei jautri už ES išorės sienų vykstantiems procesams.

Lina Urbonovičienė