Speciali Europos švietimo komiteto (ETUSE) konferencija Vienoje

autorius Solidarumas

Lapkričio 24-27 d. Vienoje įvyko speciali ETUCE konferencija švietimo darbuotojams. Ši konferencija buvo sudaryta iš dviejų dalių. 24-25 d. konferencijos dalyviai iš įvairių žemynų-Afrikos, Amerikos, Azijos ir Europos diskutavo apie priešmokyklinio ugdymo situaciją įvairiose šalyse. Pasirodo, šis ugdymas įvairiose šalyse turi ne tik skirtumų, bet ir nemažai panašumų.

Iškeltos globalinės problemos buvo aktualios ne tik priešmokykliniam ugdymui, bet ir apskritai švietimui. Pranešėjai ir kiti konferencijos dalyviai akcentavo nepakankamą dėmesį privatizavimo procesui švietime. Kai kalbame apie tarptautines programas, tenka pažymėti, jog ten sukasi dideli pinigai. Privačios kompanijos kaupia turtą, pasinaudodamos tarptautinėmis programomis.

Ne vienas kalbėtojas pabrėžė, jog reikia palaikyti ir plėsti švietime valstybinį sektorių. Dažnai privatus sektorius pristatomas kaip geresnis, teikiantis daugiau būdų, metodų perteikti žinias. Ar tai tikrai taip? Privataus sektoriaus tyrimas visame pasaulyje yra gana paviršutiniškas. Lietuvoje, atrodo, jokio tyrimo nebuvo, lyginant privačias ir valstybines ugdymo įstaigas.

Įdomus pranešimas buvo dalyvės iš Austrijos. Ši šalis nėra didelė. Čia gyvena tik 8,5 mln. gyventojų. Tačiau austrai visai neblogai susitvarkę savo švietimo sistemą. Pirmiausiai, jie neturi švietime federalinio valdymo. Švietimo finansavimą ir valdymą vykdo Žemių savivalda.  Dauguma darželių neprivatūs. Vaikai gali ten būti ir po pusę dienos. Švietimo įstaigų akreditacija vyksta priimtais tose Žemėse įstatymais. Valstybė gali sudaryti sutartis su Žemių savivalda. Pavyzdžiui, 2013m. buvo vykdoma programa 5-mečiams, gerinant ugdymo kokybę.

Konferencijos dalyviai diskusijose pasisakė už stiprų ryšį  tarp visų švietimo pakopų. Vaiko ugdymas pradedamas darželyje ir tęsiamas mokykloje. Visos grandys yra svarbios. Švietimas ugdo būsimą visuomenę. Tai turi suvokti visų šalių vyriausybės.

Antra konferencijos dalis buvo skirta diskusijai apie mokytojo profesijos ateitį.

26 d. Konferencijos dalyviai klausėsi pranešėjų ir kalbėjo apie esamą švietimo situaciją Europoje. Pradėjo antrąją konferencijos dalį ETUCE generalinis sekretorius Martinas Romeris, kuris lankėsi Lietuvoje spalio 1-2 d.  Jis akcentavo, jog įvykiai pasaulyje verčia susimastyti. Tai ekstremizmas, socialinė nelygybė, diskriminacija, geopolitiniai pasikeitimai. Mokytojai sensta, o jaunų į švietimą ateina mažai. 68 procentai apklaustų mokytojų tvirtina, jog auga krūvis, 20 proc. respondentų atsakė, jog turi antrą darbą, nes negali išgyventi, 45 proc. nori išeiti iš darbo. Šalių vyriausybės turi įsiklausyti į mokytojų balsą. Profesinės sąjungos atlieka apsaugininko darbą-prižiūri, jog nebūtų pažeidžiami įstatymai bei kovoja dėl mokytojo statuso. Vyksta didžiulė kampanija už kokybišką švietimą visame pasaulyje. Pedagogo profesijos ateitis turės būti susieta su finansinėmis investicijomis, kurios turi būti ilgalaikės, protingos ir efektyvios. Toliau Martinas Romeris išsakė jau žinomas tiesas: informacinės technologijos niekada nepakeis mokytojo; mokytojas turi ginti savo profesionalumą ir būti ten, kur vyksta mokymai/mokymasis.

John MacBeath-Kembridžo universiteto profesorius pabrėžė apie nepaprastą atsakomybę, ruošiant mokytoją, nes daro įtaką socialinės nelygybės problema. Vyriausybė žiūri į šią dieną, bet ne į rytojų. Vėliau kalbėjęs Chavier Prats-Mone – direktoriaus pavaduotojas Direktorate (Europos komisijoje) atskleidė švietimui keliamą uždavinį-padaryti žmogų geresniu. O tai reiškia, jog vaikui reikia ne vien tik suteikti žinias, bet ir visapusškai jį ugdyti. Auga reikalavimai mokytojams, vis daugiau laiko skiriama pedagoginei veiklai. Direktoriaus pavaduotojas minėjo savo kalboje ir tai, jog reikia kelti mokytojo prestižą visuomenėje, keliant atlyginimus, reikia sukurti tinkamas darbo sąlygas.  Kai Chavier Prats-Mone pranešė, jog Afrikoje švietimui nuo BVP tenka 7 proc., teko mintyse tik apgailestauti, jog Lietuvoje tas skaičius žymiai mažesnis- 4,3 procento. Danija ir Japonija pasiekė švietime labai gerų rezultatų. Švietimui keliamas dar ir kitas uždavinys, kaip efektyviai naudoti pinigus, tinkamai įvertinti žmogiškuosius resursus.

Atstovai iš Prancūzijos lygino, kokią įtaką daro švietimo privatizavimas. Įdomu, jog lėšos buvo skiriamos visuomeniniam ir privačiam mokymui, tačiau švietimo kokybė krito. Dabar prancūzai kovoja prieš jo privatizavimą. Švietimas turi būti apsaugotas nuo komercializavimo, įsiliejimo didelių privačių asociacijų. Europos komisija turėtų atsižvelgti į neteisingą griežto taupymo politiką.

Beveik visose šalyse mokytojai protestuoja (mitingai, streikai) dėl atlyginimų mažinimo.  Atstovė iš Latvijos minėjo savo pasisakyme apie 2013m. įvykusį mitingą, šiais metais organizuotą parlamento nariams dieną mokyklose ir vaikų darželiuose. Ko gero galima kažką panašaus organizuoti ir Lietuvoje, jei ne visoje, tai bent atskiruose rajonuose, kur ypač sunki mokyklų padėtis.  Graikija skina liberalų paliktus vaisius: mokyklų uždarymas, 28 proc. Sumažėjo mokytojų. Vaikai pažymiais vertina mokytojus, o tai tampa viena iš atleidimo priežasčių. Situacija primena Lietuvą.  Švietimo darbuotojams patarinėja ir vertina visi, kas nori. Ar ne laikas būtų klausyti pačių mokytojų, kurie dirba šioje sistemoje?

Labai konkrečiai apie mokytojo profesijos ateitį kalbėjo mokslinė darbuotoja iš perspektyvių technologijų tyrimo instituto Riina Vuorikari (suomė). Ji pristatė numatomas perspektyvas-sukurti europinį švietimo darbuotojų vieningą tinklą/sistemą iki 2030 m. Čia mokytojas iš bet kurios šalies atras sau naudingos informacijos, galės ja pasidalinti.

Visų dėmesį prikaustė paskutinę konferencijos dieną kalbėjusi sociologijos mokslų profesorė iš Bristolio universiteto (Didžioji Britanija) Susan Lee Robertson. Taip, pasaulyje tęsiasi ekonominė krizė ir šimtmečius egzistuojanti socialinė nelygybė . Šias problemas gali padėti išspręsti švietimas.

Kas padarė įtaką švietimui?

1. Kapitalizmo krizė. Turtingųjų klasė sukelia karus pasaulyje. Mokesčiai nepagrįstai visiems mažinami, viršyjamas šalių biudžetas-reikia mokesčių reformos. Auga šeimų ūkio skolos: kreditai ugdo visuomenės skolas. Tačiau 50 proc. amerikiečių šeimų išleidžia vaikų lavinimui. Privatus sektorius pelnosi iš visuomenei skirtų projektų. Švietimas buvo priverstas įsileisti komercines struktūras. Tai neteisinga. Anot profesorės, 1 proc. pasaulio gyventojų valdo 99 proc.  Kaip mes galime pakeisti esamą situaciją ? Ko gero, dalyvaudami politiniame šalių gyvenime. Šveicarija ir Olandija pagerino savo padėtį, t.y. palygino žmonių socialinę padėtį. Švietimas-tai ne komercinė sritis, o visuomeninė. Turtingiausių žmonių rankose 519 milijardų dolerių. Šių pinigų pagalba galima būtų išmokyti visus pasaulio vaikus. Tačiau situacija yra kitokia. Pusė pasaulio žmonių gyvena, išleisdami per dieną po 1 dolerį.
2. Visuomenės valdymo krizė.  Neoliberalizmo politika gimdo dar didesnį skurdą. Susan Lee Robertson kviečia grįžti prie švietimo vertybių, kurie didina visuomenės demokratiškumą.
3. Bedarbystės krizė. Profesorė pakartojo jau žinomą tiesą ir Lietuvoje: “Kuo didesnės investicijos į švietimą, tuo mažesnė bedarbystė.”
4. Socialinio mobilumo krizė. Iš skurdžių šeimų kilę vaikai dažniausiai neatranda savęs ir lieka tame pačiame tėvų lygyje.
5. Pasaulio teigiamos visuomenės vystymosi suvokimo krizė. Visuomenė neįsivaizduoja kurlink reikia judėti.

Pranešėja pabaigoje apibendrino: “Mes reikalaujame sukurti teisingus švietimo modelius, kokybiško švietimo modelius. Mes ne robotai. Švietimas-tai kompleksinė sistema”

Na ir svarbiausia, jog šios konferencijos metu buvo priimtos dvi rezoliucijos:

Pirma – apie neoliberalios politikos daromą neigiamą įtaką švietimui:

Antra – apie kokybės kontrolę aukštajame moksle bei pradedančių tyrėjų/aspirantų palaikomąją veiklą.

Aldona Kindurienė
Krikščioniškosios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė

0 komentaras
0

Palikti komentarą

Skirkite 0.6% GPM profesinei sąjungai "Solidarumui".
KAIP SKIRTI?